Ūkanos į stigmas rytmečio įslinkę sklendžia
Ir be audringos veriančios šviesos aptemsta akys,
Kuomet tik voras tinklą ant dienų užmetęs
Pro mano ilgesio musytės mumiją apsalęs laka,
O aš – bedievis – medžių skausmą gydau,
Nubraukdamas vis krintančius į plaukus orus –
Nejau ten angelai pro rudą foną
Paklysta stabmeldžių ir akmenų dėlionėj?
Rytas. Imu kartu senutę žinomon kelionėn,
Kai prieš akis įslenka kvarco smėlis
Pro laikmatį įsmaugtu kakleliu, o vėlės
Jau į duris nutręšusiais nagais pabeldžia,
O vėtgaudžiai seniai kvailai sušvinko, man liūdna,
Kai vedu už rankos baltakrūtę Nimfą.
Vėlinės. Ir alkanas prie tylinčio dangaus artėju.
Mainosi tik metai, nuotaikos ir gėlės –
Žvakelės linksta link manęs, aš kėliau kėliau
Iš nuodėmės save, tave ir brolio brazdesio gedėjau –
Ten šaukiantis į Dievą riksmas grįžo
Pro mano žarijėlę širdgėlos į ūką.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): gulbinas
Sukurta: 2007-11-03 13:30:46
Būtent-paskutinis kiečiausias.
Išrišantis.
Vartotojas (-a): Karilė
Sukurta: 2007-10-19 22:48:11
Yra čia ko paskaityt, yra.
Anonimas
Sukurta: 2007-10-19 22:45:57
spalvingas ir gyvas darbas.bet kai kur šlubuoja ritmas. trūkinėja skaitymas.
patiko ypatingų žodžių vartojimas. kūrinys turi savo stilių ir nuotaiką.
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2007-10-19 22:43:22
Laukimas toks jau ir yra - nežinia ko iš jo sulauksi, o sulaukiau tikros ūknos: pirmam posme su angelais, antram su senute, trečiam - jau žvakė...
Manau kad reiks skaityti 10 kartų kol giliai užkabinsiu mintį...