Ūkanos į stigmas rytmečio įslinkę sklendžia
Ir be audringos veriančios šviesos aptemsta akys,
Kuomet tik voras tinklą ant dienų užmetęs
Pro mano ilgesio musytės mumiją apsalęs laka,
O aš – bedievis – medžių skausmą gydau,
Nubraukdamas vis krintančius į plaukus orus –
Nejau ten angelai pro rudą foną
Paklysta stabmeldžių ir akmenų dėlionėj?

Rytas. Imu kartu senutę žinomon kelionėn,
Kai prieš akis įslenka kvarco smėlis
Pro laikmatį įsmaugtu kakleliu, o vėlės
Jau į duris nutręšusiais nagais pabeldžia,
O vėtgaudžiai seniai kvailai sušvinko, man liūdna,
Kai vedu už rankos baltakrūtę Nimfą.

Vėlinės. Ir alkanas prie tylinčio dangaus artėju.
Mainosi tik metai, nuotaikos ir gėlės –
Žvakelės linksta link manęs, aš kėliau kėliau
Iš nuodėmės save, tave ir brolio brazdesio gedėjau –
Ten šaukiantis į Dievą riksmas grįžo
Pro mano žarijėlę širdgėlos į ūką.