Saldus, mielas poilsis, kai nereikia ginčytis, įrodinėti, nusileisti, stengtis būti geriausiai ar daryti tai, ko nenorėtum būdama viena. Pagaliau galima nesukti galvos, kad tave apgaus, išduos, sunervins ar ne taip supras. Jokių konfliktų, isterijų, pykčių. Ir tos didžiulės raudonos granatos visos priklauso man – be sąžinės graužaties, kad jas su kažkuo reiktų dalintis. Prisimenu tą vienatvę reiškiančią tylą ir suvokiu, kodėl ji tokia brangi. Nes visada trūksta laiko ramybei ir mintims, kurios niekad neaplanko, kai kažkas kuičiasi virtuvėje, šalia geria kavą ar kviečia eiti ten, kur visai nenori. Pavargstu nuo niekam neįdomių klausimų apie plaukų spalvą, batus kvadratinėmis nosimis, iš anksto žinomų mandagių frazių ir komplimentų, kurie pagal planą turėtų pakelti nuotaiką...
Bet kokia nuolatinė būsena, nors tai būtų ramybė ar laimė, greitai nusibosta. Jau sugalvojai tiek naujų teorijų apie gyvenimą ir tik dabar pajutai, kad nebežinai, kas jis... Taip, tavęs niekas nepaliko, bet ir tu nieko nemylėjai. Gyvenimas kas dieną turi kelti nuostabą – kitaip ateina... nuobodulys. Ir tada...
Bloga būti vienam.
Ieškojimas vargina – kaip ir nerimas, jog būtina patikrinti, ką atradai. Iš tiesų tai baisiai sunku rasti žmogų, kuris suprastų kiekvieną tavo ašarą. Galbūt ateis laikas, kai viską žinosi pati, tada nebereikės, kad tau paglostytų galvą, pabučiuotų atsisveikindami ar tyliai pabartų už klaidas.
Jei atvirai, nenorėčiau to sulaukti.
Norėčiau su kažkuo suvalgyti kad ir tuos mano granatus ir netgi atiduočiau didesnę jų pusę vien tam, kad išklausytų, kaip šiąnakt man skaudėjo širdelę, kaip jaučiau tuštumą joje ir kaip bijau, kad kitąnakt skaudės dar labiau... Tada, kai jauties silpnas, labai nenori būti vienas.
Sunkiausia – baimė. Baimė pasirodyti nuogam. Ne tokiam visai nusirengusiam kaip mergina, kuri leidžiasi į jūros bangas ar eina į dušą, bet tūkstantį kartų nuogesniam...