mes kvaili, mes vaikai, mes benamiai –
akmenukais į plytą – dešimtą,
ne visus pats aukščiausias išgano,
ne visiems ryto pasakos švinta.
pagaliais pasiramstę pašiūres
einam vogti vandens, bet ne tyro.
su džiovos savininko šliurėmis,
ten, kur čiaupas dėl rūdžių – suiro.

penkios žaizdos – nėra užkrėtimo,
mūsų sargas – angelas marlis.
gal tik ausys iš skausmo ištino –
niekada negirdėjom patarlės.
bet nuo vakar mes viską girdėję –
- „ Nepalikit sušalti akmens“ -
šitaip tarė sušilęs šlavėjas,
ir tikėsime mes – lig rudens…