.
           Gal žinai, kaip Meilė atrodo?

           Tai ne gėlės iš žydinčio sodo,
      Tai ne žodžiai banalūs myli – nemyli...
                Tai Kažkas tokio:

               Kas nekalba tyliai,
               Kas nekalba garsiai,
               Kas netgi netyli.
             Kas virpa, kas dega,
               Kas užmuša regą,
               Kas atodūsį valdo,
               Kai užrašomas vardas:
               Sapnuose, mintyse,
               Ant lietaus lašų,
           Ant sienų, lapų rudens,
               Ant natų ir garsų.
             Kai dienos lyg sapnas,
              O naktys bemiegės,
       Kai šuniškai loji, kates pamėgęs:
              Nes viskas apsiverčia.
                 Ir oro vis trūksta:
                 Pats sau šviežiai
                 Ritiesi iš lukšto...
* * *
Ir kaip, po galais, ta Meilė atrodo???
Užėjo, praėjo „nurovusi stogą“...
Jei bent vizualiai ją atpažinti galėtum –
Tai į svečius per dažnai nesikviestum.
Tačiau kuomet svečiuojas Meilės klonas:
Tikra bėda – esi tik klounas!
Ir laikas sugaištas, ir šnipštas gaunas...