Apie M (kitaip)
.
Gal žinai, kaip Meilė atrodo?
Tai ne gėlės iš žydinčio sodo,
Tai ne žodžiai banalūs myli – nemyli...
Tai Kažkas tokio:
Kas nekalba tyliai,
Kas nekalba garsiai,
Kas netgi netyli.
Kas virpa, kas dega,
Kas užmuša regą,
Kas atodūsį valdo,
Kai užrašomas vardas:
Sapnuose, mintyse,
Ant lietaus lašų,
Ant sienų, lapų rudens,
Ant natų ir garsų.
Kai dienos lyg sapnas,
O naktys bemiegės,
Kai šuniškai loji, kates pamėgęs:
Nes viskas apsiverčia.
Ir oro vis trūksta:
Pats sau šviežiai
Ritiesi iš lukšto...
* * *
Ir kaip, po galais, ta Meilė atrodo???
Užėjo, praėjo „nurovusi stogą“...
Jei bent vizualiai ją atpažinti galėtum –
Tai į svečius per dažnai nesikviestum.
Tačiau kuomet svečiuojas Meilės klonas:
Tikra bėda – esi tik klounas!
Ir laikas sugaištas, ir šnipštas gaunas...