Santrauka:
Be komentarų...
Praeinu pro tave lyg pro šaltą akmenį.
Tu kvėpuoji,o man atrodo,kad tai žemė aidi...
Tu dejuoji,bet aš girdžiu tik vėją,šlamesį...
Audra tuoj bus.
Paimt,priglaust tavęs aš negaliu,
Nes tu akmuo-pilkas,šaltas be jausmų...
Tu tik tamsi dėmė iš dangiškųjų aukštumų.
Šalta tau,gal net koktu?
Gal...Juk tu akmuo,kaip tūkstančiai kitų!
Praūžė audra,pradėjo vyrauti baugioji tyluma,
Tik guli vienišas akmuo-elgeta sena.
Atgulu žemę,pridedu ausį,galbūt tu mano
akmeninę širdgėlą ištrauksi,o gal bendrausi?
Tik ašara nubėgo tavo akmeniniu veidu,
Turi jausmus,tu,akmenie?
Vėliau aš tykiai pasekiau tavim!
Atguliau šventą,šaltą ir atšiaurią žemę-
bejausmiu,pilkuoju akmenim...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Džyzas
Sukurta: 2007-10-09 21:47:51
Išties šąltas akmuo... granitu virš mūsų ateity priguls...
Anonimas
Sukurta: 2007-10-09 21:43:33
perkeliu į jausmus, nes
eilėraščiui dar silpnoka ir saldoka.
rimas gan primityvus.