Praeinu pro tave lyg pro šaltą akmenį.
Tu kvėpuoji,o man atrodo,kad tai žemė aidi...
Tu dejuoji,bet aš girdžiu tik vėją,šlamesį...
Audra tuoj bus.

Paimt,priglaust tavęs aš negaliu,
Nes tu akmuo-pilkas,šaltas be jausmų...
Tu tik tamsi dėmė iš dangiškųjų aukštumų.
Šalta tau,gal net koktu?
Gal...Juk tu akmuo,kaip tūkstančiai kitų!

Praūžė audra,pradėjo vyrauti baugioji tyluma,
Tik guli vienišas akmuo-elgeta sena.
Atgulu žemę,pridedu ausį,galbūt tu mano
akmeninę širdgėlą ištrauksi,o gal bendrausi?

Tik ašara nubėgo tavo akmeniniu veidu,
Turi jausmus,tu,akmenie?
Vėliau aš tykiai pasekiau tavim!
Atguliau šventą,šaltą ir atšiaurią žemę-
bejausmiu,pilkuoju akmenim...