O mano šuo, jis toks ramus,
Kai žvilgsnis įremtas į stiklą.
Už lango šaltis, o pas mus
Širdy sušalę žodžiai stingsta.
Kai kojos linksta ir rasa
Nuo batų byra rudenėjant.
Pageltę pirštai meta svorį
Jiems dar įlyst į aukso žiedus,
O rudenėjančiam peizaže
Bedugnės batai saulėj mėtos.
Man sakė vienąkart nebyliai
Benamė, tūkstančio namų:
„Juk ieškau rudenio“, - Aš tyliu,
„Lyg pernai pamečiau ir nerandu...“
Ruduo vėl susivels į šieną,
Kaštonai kris ant nekaltų galvų,
Surasim Jį, dar ir ne vieną,
Pakampėm mėtosi jis, tarp senų žaislų.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2007-10-06 13:54:00
...tikrai labai savitas , puikus ruduo...žavi naujos spalvos ir jausmo melodija...
Vartotojas (-a): gurgulyte
Sukurta: 2007-10-06 11:29:00
ačiū :)
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2007-10-06 11:24:37
savai > savitai (savaip) raidelės nedarašiau. ups.
:)
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2007-10-06 11:21:20
šitas jūsų ir žaismingas ir su mintimi ir išradingai taip parinkti įvaizdžiai. patiko labai. ( tik dėl pavadinimo nežinau) man čia taip fainai atrastas ruduo. tikrai savai atrastas ruduo. Puikus. Turi originalumo, netikėtumo matyme, nors viskas atrodytų taip paprasta. vykęs darbas.
:)