O mano šuo, jis toks ramus,
Kai žvilgsnis įremtas į stiklą.
Už lango šaltis, o pas mus
Širdy sušalę žodžiai stingsta.

Kai kojos linksta ir rasa
Nuo batų byra rudenėjant.

Pageltę pirštai meta svorį
Jiems dar įlyst į aukso žiedus,
O rudenėjančiam peizaže
Bedugnės batai saulėj mėtos.

Man sakė vienąkart nebyliai
Benamė, tūkstančio namų:
„Juk ieškau rudenio“, - Aš tyliu,
„Lyg pernai pamečiau ir nerandu...“

Ruduo vėl susivels į šieną,
Kaštonai kris ant nekaltų galvų,
Surasim Jį, dar ir ne vieną,
Pakampėm mėtosi jis, tarp senų žaislų.