Vis dažniau gyvenimą tik žaidžiam
Virsdami suaugusiais vaikais
Ir tiktai tada kaltes atleidžiam,
Kai patiems pakvimpa atlaidais.
Padedame virstančiam pargriūti,
Paaugliams nuslidinam kelius -
Kuo daugiau lindės tamsioj pakriūtėj,
Tuo daugiau jėgos ir baimės bus.
Pamažu pavirstame mutantais-
Nuogas kūnas, įvaizdis, šlovė,
Pinigai ir jau, žiūrėk, kurantais
Veriama gyvenimo gelmė.
Vis dažniau gyvenimą tik žaidžiam
Ir kokie atlaidūs žaisdami -
Apsivalome, kaltes atleidžiam
Ir toliau gyvenam „kaip visi“.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2007-10-04 16:25:37
patiko
Vartotojas (-a): Egmilė
Sukurta: 2007-10-04 16:09:09
Visuomet primityvoka kalbėti apie tai, kas skauda, o kalbėti apie jausmus - banalu. Na, o forma kaip visa tai išreikšti, labai individuali, juo labiau nepretenduojanti nei į perdėtą dėmesį, nei į liaupses. Tiesiog ji tokia ir tiek.
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2007-10-04 15:28:41
Niekas nieko negadina - gera mintis ir puikiai atskleista. :)
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2007-10-04 15:05:30
Pritariu Kaimynui-tokiom temom REIKIA rašyti.