Diena buvo rami. Tokia rami, kokios mūsų šiaurinėse žemėse tik tegali būti dienos spalio pabaigoje. Nelijo. Vėjas nuo medžių nerovė ten užsilikusių lapų. Net vaikiška saulutė retkarčiais smagiai įspirdavo į akį.
Todėl kaimo keliu Voveriūkštis žingsniavo patenkintas. Dantų jam neskaudėjo. Žarnos jau nuo pavasario nebuvo tuščios. O galvą dėl žiemos rūpesčių sopėti ims tik kalėdoms su seneliais šalčiais į ją pasibeldus.
Visi čia žinojo - priekiniai Voveriūkščio dantys buvo auksiniai. Ne todėl, kad smuklėje pas Lapiną enštein Chaimę juos būtum nesunkiai galėjęs išsikeisti į du sidabrinius. O tik dėl to, kad tais dviem dantimis jaunuolis galėjo perkrimsti bet kokį riešutą. Net ir patį tvirčiausią! Būtų tai lazdyno riešutėlis, kuris taip puikiai dera šiose vietose, graikinis, atsibeldęs čionai velniai žino ko, ar net kokoso riešutas... Ką jau ir bekalbėti apie žemės, kedro ir kitus minkštakūnius...
Taigi, dideli buvo tie Voveriūkščio dantys. Kone kaip Bebraičio. O štai akys nedidelės. Ir rudos, kaip beveik visų kitų. Nors dangaus debesėlius neblogai matė ir jos. Ypač tuos, kuriuose, bent šiek tiek panorėdamas, galėdavai nesunkiai įžvelgti apnuogintą moters krūtinę ar dvi geidulingai suglaustas šlaunis.
Žingsniavo Voveriūkštis vidutinio dydžio žingsniais, svajojo apie pateles, kol galiausiai jo akys akelės užkliuvo už visai nelaukto padaro. Iš šunkelio dešinėje į pagrindinį apylinkių kelią strimgalviais lėkė pilkakailis gyvis.
Iš karto jo pažinti mūsų herojui nepavyko – kur tau, taip lekiančio Vilkovokovo nebūtų diagnozavusi net pati jo motina. Ką jau ir bekalbėti apie tėvą. Ar dar ką nors.
- Tai kur taip leki, pilki? – Sunerimęs sušuko Voveriūkštis, kai dulkės nuo beprotiškai skubančiojo jau kone ėmė nosį kutenti.
- Ką?! Ar sakei ką? – Ištempė prižėlusias ausis bėgikas. Iš visko matėsi, kad sustojo jis trumpam ir kad pašėlusiai besikilnojanti krūtinė tuoj ir vėl sunkiai gaudys orą.
- Ne. Nieko, - numojo ranka herojus mūsų, - klausiau, kur taip skubi?
Vilkovokovas apsidairė. Tada paskubomis aplaižė pirštą ir iškėlė į viršų:
- Ar jauti, kaip vėjas kyla? Va, iš tos pusės, - mostelėjo letena į priekį, kurlink ir vedė pagrindinis kelias, - kvapas. Kvapas. Oi kvapas. Va čia tai kvapas!
Ir nurūko. Taip, kad Voveriūkštis liko stovėti praradęs žadą. Na taip, žinoma, pilkakailis padaras jam atrodė keistas. Net „gerokai trenktas su metaline beizbolo lazda“, tiesą pasakius. Tačiau kažkas viduje vis dėlto sukrebždėjo. Ir ramybės nedavė – kas tai per kvapas?
Todėl žingsniai augo. Vis greičiau ir greičiau. Kaip kad auga vaikai tada, kai jau pats senai nebesi vaikas. Ir kelias vis smagiau raitėsi kažkur ten, už nugaros.
Taip nepraėjo nė penkios europietiškos minutėlės, kai nejučia Voveriūkščio galvoje dingtelėjo – Vilkovokovas visgi buvo teisus. Vėjelis yra. Ir vis stiprėja. Nešdamas kažkokį keistą kvapą.
Keistai malonų.
Kuo stipriau pūtė vėjelis, tuo labiau jį norėjosi vėju vadinti. Kuo labiau jį norėjosi vėju vadinti, tuo aštresnį kvapą jis nešė. Kuo aštresnį kvapą nešė, tuo daugiau svečių neprašytų ant kelio vieškelėlio išdygdavo.
Vienas. Du. Trys... Begemotnikovienė. Asilinis. Gaidžiapeštukininiai... Net Gulbėsgiesmjė šeimynėlė, ir ta plonyčiu takeliu iš kairės pusės atskuodė.
Voveriūkštis dairėsi į šalis. Žvelgė į vis augančią minią aplink. Ir jam šiurpu baugu darėsi. Girdint tuos vis garsiau šaukiančius, spiegiančius, bliaunančius, net klykiančius balsus. Matant raudoniu pasruvusias akis. Ir visu savo pašiurpusiu kūnu jaučiant ekstazės perkreiptas veidų minioje grimasas...
Nejaukiai žvalgėsi rusvakailis. Kartą jau norėjo sprukt. Kuo toliau iš čia. Tačiau kažkoks nepaaiškinamas balsas viduje jį vedė tolyn. Ir Voveriūkštis ėjo jo vedinas. Brovėsi pro tą ošiančią kūnų masę. Kol galiausiai rausvuose pavakarės tarpeliuose už plačių besistumdančiųjų pečių išvydo...
Aikštės viduryje gulėjo žmogus. Visi jį pažinojo kaip Baltadrugelaitį. Kuris vasarą buvo kiekvieną nustebinęs. Kai į mėlyną dangų nuskrido taip aukštai, kaip dar nė vienam šiose apylinkėse dar niekados iki tol nebuvo pavykę... Gulėjo jis ant dviejų laiptų pakylos. Šone žiojėjo baisi skylė. Baltadrugelaitis raitėsi, o iš jos nepaliaujamai tekėjo sodriai raudonos spalvos kraujas. Žmonės aplinkui spjaudė ir burnojo. Keikė ir koneveikė suklupusįjį. O jų seilės tiško ant žaizdos. Taip sukeldamos kvapą. Kuris traukė aplink visus kaip skėrius. Kartais meiliai kutendamas nosį. Kartais virsdamas dvoku, kuris apakina.
Tai buvo kritikos ir pašiepimo kvapas.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Albus Frenulum
Sukurta: 2007-10-03 12:26:27
žinoma, galima skaityti ir mintyse. bet įsivaizduojant tą ryškią intonaciją. kaip manot?
Vartotojas (-a): Tikras Dearnis
Sukurta: 2007-10-03 11:31:37
Keistas Albus Frendum sumanymas kūrinį rašyti garsiam skaitymui :)
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2007-10-02 18:50:22
Albus Frenulum ; kad kūrinys yra skaitomas su ryškia intonacija, jos variacijomis. tada ir turinys įgauna kitas spalvas.
Tai įmanoma (skaityti su ryškia intonacija) jei nėra taip grubiai pažeisti kūrinio kanonai, šiuo atveju pradžia užima vos ne pusė kūrinio, pagal apimtis jo. (kaip ir kame jau išsakiau išsamiai, išsakydama nuomonę. Atleiskit kad ji tokia.)
Vartotojas (-a): Albus Frenulum
Sukurta: 2007-10-02 16:22:39
manau, tamstos nuomonę supratau. iš dalies išties sutinku su ja. tačiau daug kur akcentus dėlioju kitur. taip pat rašydamas įsivaizduoju, kad kūrinys yra skaitomas su ryškia intonacija, jos variacijomis. tada ir turinys įgauna kitas spalvas.
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2007-10-02 14:16:49
Voverėms yra svarbi uodega - kurią jos išskleidžia ir gali skrieti be sparnų, vis tik skristi,( kaip tas kur nukrito aikštėje) skristi iš lazdyno į lazdyną, iš pušies į eglę maisto kūnui. O jai nuskrido, riešutą nusiskynė tai ir dantims yra kas veikti, ( bet joms svarbi uodega) na jei tai būtų nubudusi voverėm jie jau uodega naudotųsi ne tik kaip dantimis, riešutus gliaudydama, ji žiūrėtų ką ji gali dar su ta uodega, gal skristi kaip tas, kuris nukrito aikštėje, o dantys svarbūs visiems, kas apdoroja maistą dantimis - visiems susirinkusiesiems aikštėje.
Aš taip žvelgiau, o didelis aprašinėjimas tų dantų ( jei į tą voverių žiūrėti perkeltine prasme, kad jis gliaudo filosofinius riešutus) tai jau būtų ne tiesioginė prasmė, bet dantys įgautų ( tas ilgas aprašinėjimas voveriaus dantų) prasmę, reikšmę, ir reikmę kūrinyje. Dabar tai tik iliustracija, bet filosofiškumo voveriaus - būdo tokio , kuris būtų atskleidžiamas darniai šioje visumoje kūrinio - nėra išreikšto, atskleisto jo elgsena, veiksmais ir t.t. kame tai atsispindėtų, tada jau ta iliustracija su dantimis įgautų kitą prasmę, ir būtų reikšminga kūrinyje. Dabar atrodo tik įžanga, o ji lyg ir per ilga.
Tai ir gaunasi, kad daug bereikalingo, tas aprašinėjimas neįteisintas lyg ir. TODĖL man ir atrodo, kad jis nėra bereikalingas, bet autorius ( tai yra jūs) dar neištraukė iš savęs - nepamatė kūrinio, dar jis kažkur neišsigulėjęs. TAI turėjau omenyje, sakydama, kad kūrinys turėtų gal dar sunokti autoriuje ir išsiryškintų lyg nuotrauka visa. ( bet tai tik mano nuomonė).
Vartotojas (-a): Albus Frenulum
Sukurta: 2007-10-02 13:40:38
dėkui už išsamų komentarą. pozityvų. tai gera kritika.
dėl Voveriūkščio dantų - rašydamas irgi galvojau apie tą "išsamumo bereikalingumo" galimybę. tačiau vistiek parašiau. nes tada personažas užpildomas, akcentuojami jo bruožai. o tie dantys tai ne tik dantys. Voveriūkščiui tai daug daugiau.
dėl kvapo - ilgai galvojau kaip jį pavadinti. bet visgi pavadinau "kritikos ir pašiepimo". nes jų bendras bruožas - trauka. žaisdų ieškojimas. ir net meilė joms. kartu kritika ir pašiepimas yra labai skirtingi dalykai. lyg tolimi pusbroliai. susitinkantys per šventes...
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2007-10-02 12:14:57
Klaidelė, nenusispaudė dvi raidės.
JEI YRA KAS NORS PASAKYTA ir apie tai LABAI DAUG, ( imant bendruose kūrinio apimtyse) TAI DARYTI - ĮGAUTI PRASMĖS - ( klaidelė)
( kalbėta dėl kažko, dabar tai tik vovriaus išorė, o kad tai būtų perkeltinė prasmė - Voverius kitokiai, jis žiūri filosofiškai, TO NĖRA, tai tik voveriaus išorė ir ne daugiau, ten galėjo būti ir triušis, ŽODŽIU MINTIES ILIUSTRACIJA. išorė, kaip ir ta dieną, apibūdinimas jos.)
NESUSISTOVĖJĘS tai nepadaryta, tik yra užmanymas kryptis, bet nepamatytas.
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2007-10-02 11:53:56
Tai buvo tamsus pavydas ilgai slypėjęs daugelyje, o kartu džiaugsmas - naujiena - įspūdis, susimaišę jie kėlė - pikdžiugiškumo kvapą: "Pagaliau nukritai.";
Apie žmones, ir gražūs jie kaip varanai buivolai gyvatės voveriai ir barsukai, skruzdėlės ir augalai, ir bjaurūs, juk jie žmonės, o kaip beždžionės.
Neblogas kūrinys, vaizdžiai parašytas, bet vis tik atrodo kaip juodraštis, kad dar nėra suderintas sklandume. Atrodo savaitę nepaskaičius pabuvus jam stalčiuje - protui ataušus jį galima sustyguoti ir dar labiau ne aiškinant, o imant vaizdinius, kurie kurtų mintį aplinkybę ir kartu atmosferą gyvūnijos. Bet vis tik gyvūnai yra prašviesėję, jie tobuli tuo atžvilgiu, jie išpildo egzistencijos įstatymą, o žmogus tik mokosi savęs, vis gi žmogus suvokia aplinką ir save, gyvūnai ja tik yra - oji tobula.
Per ilga pradžia - labai daug dėmesio skirta Voverio dantims, tai fiksuojama - ir nieko, informacija bereikalinga. JEI YRA KAS NORS PASAKYTA ir apie tai LABAI DAUG, ( imant bendruose kūrinio apimtyse) tai iš to kažkas turi gautis, rutuliuotis ( TAI RYTI ĮGAUTI PRASMĖS, o ne šiaip kalbėta apie dantis, kodėl ne apie uodegą, dantis turi ir nutrijos, ir bebrai, o Voverius turi uodegą, kuri jo skriejimo aparatas ir vairas, nuo šakos iš medžio į medį, jis savotiškai skraido, ir graužia tais dantimis kaip kiškis ką nors, riešutus.) Tai gi daug apie dantis, bet be reikalo, neišsivyniojo neišvystyta dėl ko, o prirašyta daug, tai jau pirma vieta kurią reiktų peržiūrėti tvarkant tekstą. ARBA JUNGTI, tai negalima kad būtų papasakota šiaip sau ( alegoriškai kažkaip jungti) arba trumpinti, kaip apie tą dieną, trumpai apie voverių. Tokie trūkumai, nepamatytas, išgalvotas - išmastytas, bet neišjaustas, lyg turi susistovėti, autoriaus galvoje yra tik kryptis, o susistovint idėjoms, pojūčiais turimiems to kūrinio paveikslo, jis gali būti ta kryptimi pamatytas.
ALEGORINIS PASAKOJIMAS. (dabar atrodo juodraštis)
/ kritika geras dalykas. pikdžiugiškumas ir kritika tai labai skirtinga. IR kritika gali turėti ir šmaikštumo formą, bet kritika pozityvus dalykas, pašaipa ne kritika. Plius kritikai tokioje vietoje, kaip kūrinyje nusakyta - aplinkybėse tuose, vietos nėra. Tai ne kritika. / ----- Labai neapgalvotas paskutinis sakinys - mintis, jaučiasi, kad autorius ją turi, bet neatrado žodžių - formos jai, kokiais žodžiais ją išsakyti tą mintį, o tai svarbu, juk tai ir kūrinio pavadinimas. Jis juodraštis dar, tas kūrinys. (mano nuomone).
:)