Diena buvo rami. Tokia rami, kokios mūsų šiaurinėse žemėse tik tegali būti dienos spalio pabaigoje. Nelijo. Vėjas nuo medžių nerovė ten užsilikusių lapų. Net vaikiška saulutė retkarčiais smagiai įspirdavo į akį.
Todėl kaimo keliu Voveriūkštis žingsniavo patenkintas. Dantų jam neskaudėjo. Žarnos jau nuo pavasario nebuvo tuščios. O galvą dėl žiemos rūpesčių sopėti ims tik kalėdoms su seneliais šalčiais į ją pasibeldus.
Visi čia žinojo - priekiniai Voveriūkščio dantys buvo auksiniai. Ne todėl, kad smuklėje pas Lapiną enštein Chaimę juos būtum nesunkiai galėjęs išsikeisti į du sidabrinius. O tik dėl to, kad tais dviem dantimis jaunuolis galėjo perkrimsti bet kokį riešutą. Net ir patį tvirčiausią! Būtų tai lazdyno riešutėlis, kuris taip puikiai dera šiose vietose, graikinis, atsibeldęs čionai velniai žino ko, ar net kokoso riešutas... Ką jau ir bekalbėti apie žemės, kedro ir kitus minkštakūnius...
Taigi, dideli buvo tie Voveriūkščio dantys. Kone kaip Bebraičio. O štai akys nedidelės. Ir rudos, kaip beveik visų kitų. Nors dangaus debesėlius neblogai matė ir jos. Ypač tuos, kuriuose, bent šiek tiek panorėdamas, galėdavai nesunkiai įžvelgti apnuogintą moters krūtinę ar dvi geidulingai suglaustas šlaunis.
Žingsniavo Voveriūkštis vidutinio dydžio žingsniais, svajojo apie pateles, kol galiausiai jo akys akelės užkliuvo už visai nelaukto padaro. Iš šunkelio dešinėje į pagrindinį apylinkių kelią strimgalviais lėkė pilkakailis gyvis.
Iš karto jo pažinti mūsų herojui nepavyko – kur tau, taip lekiančio Vilkovokovo nebūtų diagnozavusi net pati jo motina. Ką jau ir bekalbėti apie tėvą. Ar dar ką nors.
- Tai kur taip leki, pilki? – Sunerimęs sušuko Voveriūkštis, kai dulkės nuo beprotiškai skubančiojo jau kone ėmė nosį kutenti.
- Ką?! Ar sakei ką? – Ištempė prižėlusias ausis bėgikas. Iš visko matėsi, kad sustojo jis trumpam ir kad pašėlusiai besikilnojanti krūtinė tuoj ir vėl sunkiai gaudys orą.
- Ne. Nieko, - numojo ranka herojus mūsų, - klausiau, kur taip skubi?
Vilkovokovas apsidairė. Tada paskubomis aplaižė pirštą ir iškėlė į viršų:
- Ar jauti, kaip vėjas kyla? Va, iš tos pusės, - mostelėjo letena į priekį, kurlink ir vedė pagrindinis kelias, - kvapas. Kvapas. Oi kvapas. Va čia tai kvapas!
Ir nurūko. Taip, kad Voveriūkštis liko stovėti praradęs žadą. Na taip, žinoma, pilkakailis padaras jam atrodė keistas. Net „gerokai trenktas su metaline beizbolo lazda“, tiesą pasakius. Tačiau kažkas viduje vis dėlto sukrebždėjo. Ir ramybės nedavė – kas tai per kvapas?
Todėl žingsniai augo. Vis greičiau ir greičiau. Kaip kad auga vaikai tada, kai jau pats senai nebesi vaikas. Ir kelias vis smagiau raitėsi kažkur ten, už nugaros.
Taip nepraėjo nė penkios europietiškos minutėlės, kai nejučia Voveriūkščio galvoje dingtelėjo – Vilkovokovas visgi buvo teisus. Vėjelis yra. Ir vis stiprėja. Nešdamas kažkokį keistą kvapą.
Keistai malonų.
Kuo stipriau pūtė vėjelis, tuo labiau jį norėjosi vėju vadinti. Kuo labiau jį norėjosi vėju vadinti, tuo aštresnį kvapą jis nešė. Kuo aštresnį kvapą nešė, tuo daugiau svečių neprašytų ant kelio vieškelėlio išdygdavo.
Vienas. Du. Trys... Begemotnikovienė. Asilinis. Gaidžiapeštukininiai... Net Gulbėsgiesmjė šeimynėlė, ir ta plonyčiu takeliu iš kairės pusės atskuodė.
Voveriūkštis dairėsi į šalis. Žvelgė į vis augančią minią aplink. Ir jam šiurpu baugu darėsi. Girdint tuos vis garsiau šaukiančius, spiegiančius, bliaunančius, net klykiančius balsus. Matant raudoniu pasruvusias akis. Ir visu savo pašiurpusiu kūnu jaučiant ekstazės perkreiptas veidų minioje grimasas...
Nejaukiai žvalgėsi rusvakailis. Kartą jau norėjo sprukt. Kuo toliau iš čia. Tačiau kažkoks nepaaiškinamas balsas viduje jį vedė tolyn. Ir Voveriūkštis ėjo jo vedinas. Brovėsi pro tą ošiančią kūnų masę. Kol galiausiai rausvuose pavakarės tarpeliuose už plačių besistumdančiųjų pečių išvydo...
Aikštės viduryje gulėjo žmogus. Visi jį pažinojo kaip Baltadrugelaitį. Kuris vasarą buvo kiekvieną nustebinęs. Kai į mėlyną dangų nuskrido taip aukštai, kaip dar nė vienam šiose apylinkėse dar niekados iki tol nebuvo pavykę... Gulėjo jis ant dviejų laiptų pakylos. Šone žiojėjo baisi skylė. Baltadrugelaitis raitėsi, o iš jos nepaliaujamai tekėjo sodriai raudonos spalvos kraujas. Žmonės aplinkui spjaudė ir burnojo. Keikė ir koneveikė suklupusįjį. O jų seilės tiško ant žaizdos. Taip sukeldamos kvapą. Kuris traukė aplink visus kaip skėrius. Kartais meiliai kutendamas nosį. Kartais virsdamas dvoku, kuris apakina.
Tai buvo kritikos ir pašiepimo kvapas.