Kokia neteisybė, vienok,
Kas gražiausia -  taip  reta, taip trumpa...
Pasimetusi  siela  galop
Prie tikėjimo kojų suklumpa.

Išsiverkia pati sau viena,
Išsisako į  bundantį dangų
Ir nubėga rudene vaga
Beieškodama  laukiančių rankų.

Jos priglaus, ji  tai žino gerai,
Nes  pažįsta  jų kerinčią  galią
Ir  akimirką tą, kai kerai
Išviešėja į didįjį kelią

Ji ir vėl pasijaus lyg danguj
Užlieta begalinės ramybės.
Nors trumpam  susitikę viduj
Dvi švelniausios pasauly esybės

Šiluma ir šviesa apsisiaus
Ir tegul laikas neša pavymui,
Kol perkūnas iš giedro dangaus
Jas  ilgam paaukos užtemimui.

Kokia neteisybė, vienok...