Kokia neteisybė, vienok...
Kokia neteisybė, vienok,
Kas gražiausia - taip reta, taip trumpa...
Pasimetusi siela galop
Prie tikėjimo kojų suklumpa.
Išsiverkia pati sau viena,
Išsisako į bundantį dangų
Ir nubėga rudene vaga
Beieškodama laukiančių rankų.
Jos priglaus, ji tai žino gerai,
Nes pažįsta jų kerinčią galią
Ir akimirką tą, kai kerai
Išviešėja į didįjį kelią
Ji ir vėl pasijaus lyg danguj
Užlieta begalinės ramybės.
Nors trumpam susitikę viduj
Dvi švelniausios pasauly esybės
Šiluma ir šviesa apsisiaus
Ir tegul laikas neša pavymui,
Kol perkūnas iš giedro dangaus
Jas ilgam paaukos užtemimui.
Kokia neteisybė, vienok...