Štai ir pasirodė nuotaka. Daili, šviesaus veido, pasidabinusi rausvai geltonu rūbu ji žengia pasitikinčiai, be menkos abejonės ar baimės rizikuoti. Vienoje rankoje atneša obuolį, kitoje - riešutą.
Susigundau kvapnių pavasario žiedų priminimu, dabar atėjusiu pas mane sultingo vaisiaus pavidalu. Tai saldžiai rūgštus praėjusios meilės atminimas! Tai svaigus aistros proveržis! Svajonė! Pasileidžiu pavymui ir nuklystu į kažin kokias belaikes ateities civilizacijas.
Staiga nuotakos suknelė nukrinta žemėn. Ji apsiverkusi ir nuoga. Žiūri aklomis akimis į savo tuštumą. Ir pastebiu (kodėl?), jog kitoje rankoje ji dar laiko kietą žiemos pranašą...
Kas tave kvietė, mano vienatine, kas??