Smilkstu. Lėtai ir Skaudžiai.
Save po trupinėlį
Atgal bedėliodama,
Berinkdama vis pametu.
Išslysta tarp pirštų.
Tarp pirštų- lietų.
Jis plyšauja skardžiai
Ir atsispindi
Stiklo mozaikose
Jo skausmai.
Smilkstu.
Dūlėjant pirštai rauda.
Bežadės burnos
Gatvėje kvatojas.
O aš tempiu save į
Aukštą kalną...
Į maldą nebesusideda,
Kūrėjas nuleidęs galvą
Tyliai apeina.
Mano skęstantį laivą.
Irklais skirstau vis dar,
Matuoju
Upėje atsispindinčius debesis.
Kad tik įsileistų,
Tarp atstumtų sparnų
Priglaustų.
Žinai, o jie nedūžta,
Suyra oriai.
Įsitempiu ir sudegu.
Rieškutėse lieku.
Pūstelk
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2007-09-26 14:45:34
gyvas kūrinukas,
bet šiek tiek galėtų būti trumpesnis (šiek tiek yra nereikalingų detalių)
ir vietomis - suktesnis, kad visad toks išliktų
Vartotojas (-a): fizrukė
Sukurta: 2007-09-25 23:49:11
Dar palauk, pabūk, pažvelk - rieškutėse lieka Kūrėjo mozaika...
Eiles sudėlioti, kad gimtų vėl laikas... :)