Prie rašomojo stalo sėdėjo šešerių metų berniukas ir žiūrėjo į demono kontūrus. Jo mama, kuri nekreipdama pernelyg dėmesio į turinį vos prieš kelias valandas nupirko sūnui spaudos kioske spalvinimo knygelę, nerūpestingai tvarkėsi svetainėje. Staiga sūnus ją pašaukė:
- Mam, mama!
Ji atsiduso ir, metusi visus darbus, užėjo pas jį į kambarį:
           - Kas yra, Laurynai?
           - Mam, o kokiomis spalvomis man jį spalvoti?
Mama įsižiūrėjo į raguotą pavidalą ir ilgai negalvodama tarė:
           - Na, spalvink juodai, akis gali padaryti raudonas, o ragus – rudus.
Tuomet berniuko motina apsisuko ir grįžo prie pradėtų darbų, o vaikas išsitraukė juodą flomasterį ir pradėjo kruopščiai spalvinti.

***

Sėdėjau ant suoliuko, skaičiau apie Erazmą ir kartais akimis palydėdavau Neryje praplaukiančias antis. Čia pat turėjau ir nedidelį užrašų sąsiuvinį. Jame buvo raudonu pieštuku apibraukta rugsėjo devyniolikta diena. Mano mirties diena. Trečiadienis. Tačiau aš vis dar mėgavausi jaukia šeštadienio popiete ir mėgstama istorine asmenybe. Staiga prie manęs priėjo žavi mergina, kurios delnas tvirtai gniaužė šuns pavadėlį, o žvilgsnis atvirai krypo į mane. Pakėliau akis ir klausiamai kilstelėjau antakius. Tuo tarpu galvoje sūkuriavo prieštaringiausios mintys: „Ko tu nori? Eik šalin! Kokia tu graži... Aš nekenčiu šunų! Kodėl tu čia, juk viskas jau seniai nuspręsta...“. Mergina paklausė mano vardo bei pavardės ir man linktelėjus ji tiesiog taip, neatsiklaususi, prisiglaudė šalia manęs. Tuomet mikliai atrišo šuns pavadėlį ir pavarė jį šalin. Šuo nenorėjo trauktis nuo merginos, todėl ji stryktelėjo ant kojų ir piktai riktelėjo ant savo augintinio. Šuo dar kurį laiką žiūrėjo į ją, bet jau netrukus jį nusinešė kažkokia vaikų banga, pasileidusi mokyklos link. Tuomet mergina įsikibo man į parankė ir smarkiai prisiglaudė prie mano virpančio kūno. O virpėjo jis iš džiaugsmo. Nerimi priešais mus plaukė gražus garlaivis, nuo jo sklido nuotaikinga muzika, žmonės šūkavo ir mojavo. Tuo tarpu mano paslaptinga kaimynė vėl pašoko ant kojų ir taip pat mojo jiems ranka, šypsojosi. Nutaikęs progą atsiverčiau savo užrašų knygutę ir užbrūkšniavau trečiadienį. Gyvenimas tęsėsi...
Ji kreipėsi į mane pagalbos. Sakė, kad turi brolį, kuris sunkiai serga. Tačiau negalavimai buvo susiję su jo siela, o ne kūnu. Ji vis dar tebegniaužė mano ranką ir tikėjo, kad dabar ir čia – saugiausia vieta pasaulyje. Tuo tarpu aš tuo net neabejojau. Už savęs palikau visus inkščiančio šuns ir įsisiautėjusių vaikų garsus.
Ant suoliuko liko gulėti knyga apie Erazmą Roterdamietį.

***

Neregys sėdėjo ant mažos surūdijusios kėdutės ir prašė išmaldos. Praeidamas pro jį sustojau ir greitai čiupęs savo palydovės rankinę ėmiausi viską kraustyti lauk. Ji iš pradžių sumišo, bet vėliau padėjo man iškrauti rankinę ir keistai sekė mane akimis. Aš susiradau piniginę, išrankiojau stambiausias kupiūras ir iš ten pat pasiskolinau kažkokias auksines grandinėles. Viską sukroviau neregiui į saują ir ramiai nuėjau toliau. Mergina sekė paskui, stengėsi neatsilikti. Prie daugiabučio aš jai išrašiau čekį ir paprašiau palaukti lauke. Prieš darydamas duris pasitikslinau buto numerį ir pradėjau lipti laiptais aukštyn. Liftais niekada nesinaudojau. Nekenčiau liftų ir jei skaitysite toliau – sužinosite, kodėl. Taigi užlipęs prie merginos nurodyto buto septynis kartus vienodai pabeldžiau. Duris atidarė visa persikreipusi ir pervargusi moteriškė. Greitai prisistačiau ir praėjau gilyn į butą. Merginos brolį suradau iškart: sėdėjo kambaryje, apklijuotame demonų plakatais ir piešiniais. Visame bute griaudėjo klaiki muzika, kurią papildė kriokiantys balsai.
Tik malda galėjo jį išgelbėti. Nuo vaikystės turėjau galingą balsą, kurio dėka prarėkdavau ištisas minias. Jis padėjo. Nugriaudėjus pirmiems maldos žodžiams vaikas pradėjo raitytis ant grindų ir inkšti kaip šuo.

***

Plaudamasis vonioje rankas klausiausi, kaip motina nuogąstavo dėl savo vaiko. Koks jis buvęs geras, kaip jinai jį mylėjusi... Ir kaip viena spalvinimo knygelė pakeitė jį visiems laikams. Eh, naivumas... Klausiausi neatidžiai, nes man viso to nereikėjo. Tai tarsi standartinė istorija, banali pasakaitė, kaip pats paprasčiausias ritmas muzikantui. Susiradau akimis jų bute bibliotekėlę ir pradėjau knistis joje. Atradau knygą apie Žaną Žaką Ruso iš išsitraukęs pradėjau vartyti. Patenkinęs savo poreikius užverčiau knygą ir paklausiau ar galiu ją pasiimti. Gavęs leidimą užsikišau ją į užantį ir dar kartą patikrinau berniuką: gulėjo ant lovos užsimerkęs ir ramiai kvėpavo. Viskas tvarkoj.
Išėjęs pro duris išgirdau kaip atsidarė lifto durys. Kvietė užeiti vidun. Vos įlipau – liftas trūktelėjo žemyn ir pavojingai pakibo kažkuriame aukšte. Šviesa dingo, o aš pajaučiau ant kaklo gruoblėtą ranką.
               - Nesikišk į ne savo reikalus, Nostalgija.
               - Manęs seniai niekas taip nebevadina.
               - Praeities nuodėmės taip pat nebeegzistuoja?
Tai buvo ji. Panelė Liūdesys iš Raudonojo Lapkričio projekto. Jos gruoblėta ranka man priminė praeities klaidas, kaži kas užgniaužė širdį.
               - Aš kiekvieną dieną pergyvenu jas iš naujo.
Kalbėjau nuoširdžiai ir tai jautėsi mano balse. Ji švelniai atsiduso. Liūdesys visada buvo tokia... Maloni ir švelni.
Akimirksniu ištrūkau iš jos gruoblėtos rankos gniaužtų ir stipriai ją apkabinau. Jaučiau panelės Liūdesio krūtinę, kuri kilnojosi mano glėbyje ir iki šiol išlikusį jos moteriškumą. Liftas pradėjo trūkčioti, pamažu judėti žemyn. Pradėjo mirkčioti lemputė. Jos skruostai riedėjo ašaros. Subjaurotas kūnas ir veidas man buvo nė motais. Gyvenimas jau buvo ištraukęs mano širdį ir išmokęs tikrosios meilės. Ji apkabino mane stipriau ir sukuždėjo:
               - Nostalgija...
Liftas nusileido ir aš išnešiau ją laikydamas savo glėbyje.

***

Kai atsidūriau lauke priešais stovėjo mergina ir laikė į mane nukreiptą dvivamzdį. Liepė nejudėti ir aš paklusau. Paklausė, kas yra raudonasis pavasaris. Aš jai nesakiau. Ji nuspaudė gaiduką, o aš atsisukau į ją nugarą, glėbyje laikydamas Liūdesį. Nugarą sudarkė šūviai, nuo kurių net kluptelėdavau. Kai mergina atsipeikėjo ir metusi šautuvą visa persigandusi sudribo ant žemės aš atsisukau ir iš lėto nešiau Liūdesį į vaikų žaidimų aikštelę. Mergina paklausė, kas nutiko jos šuniui. Ir aš atsakiau, kad jį suvalgė vaikai. Išgirdusi atsakymą ji norėjo paklausti dar kažko, bet žodžiai įstrigo jai gerklėje.
Žaidimų aikštelėje sėdėjo daug suaugusiųjų. Keli iš jų kapstėsi smėlio dėžėje, statė kalvas joje, važinėjo per smėlį žaisliniais automobiliais. Kiti suposi, treti karstėsi po medinius namukus. Paguldžiau liūdesį ant medinio suoliuko pamiškėje ir pritūpiau šalia. Man buvo gaila jos. Išsitraukęs knygą apie Žaną Žaką Ruso pradėjau jai garsiai skaityti. Ji šypsojosi.
                - Tu nepasikeitei, mano mielas Nostalgija... Vis dar apsėstas idealizmo, švietėjų idėjų.
Nuleidau galvą ir atsidusau.
                - Pasaulis keičiasi, bet aš nesikeičiu. Jie buvo mano draugai, aš juos mylėjau. Visus tuos šimtmečius aš jų ilgėjausi ir iki šiol man jų gaila... Kad tu žinotum, kiek aš kartų norėjau nusižudyti.
                 - Sakyk, Nostalgija, o kas tau labiausiai iš jų visų nepatiko...
Susiraukiau.
                 - Amerikiečiai, juk per juos viskas ir prasidėjo.
Panelė Liūdesys nusišypsojo.
                 - Kodėl Raudonasis?
                 - Nes tą lapkritį buvo pralietas daugybės prancūzų kraujas.
Išgirdusi atsakymą ji daugiau nebeklausinėjo apie tai. Pakeisdama temą pasidomėjo, kas atsitiko su vaikais. Ir aš jai pasakiau. Panelė Liūdesys nuliūdo. Jos auka buvo bevertė.
                 - Nostalgija, ar neatsibodo tau gyventi?
                 - Atsibodo.
                 - O jei būtum gyvenęs tais laikas, kurią pusę palaikytum: reformatorių ar kontrreformatorių?
                 - Kontrreformatorių, be abejo.
Ji ir vėl nusišypsojo. Pasakė man, kad aš nepasikeičiau. Nei kiek.

***

Raudonojo lapkričio esmė buvo išaiškinti nemirtingumo paslaptis. Nepavyko. Žmogus gali nugyventi realiai tik šimtą metų. Vėliau viskas prasideda iš naujo. Jo pažiūros išlieka lygiai tokios pat ir jam be galo sunku prisitaikyti. Nėra nemirtingų žmonių, tačiau yra amžini. Visi mes. Prieš mirtį panelė Liūdesys mane pavadino Pavasariu. Kai grįžau prie to suoliuko po penkiolikos metų, jo vietoje augo aukšta liepa. Šypsojausi pro ašaras. Labiau panešėjau į rudenį, o ji – į Deivę. Ten pat mane sutiko ir mergina, kuri kadaise pavaišino šūviais iš dvivamzdžio. Atsiprašė. Ir tą pat akimirką suvarė užnuodytą peilį man į širdį. Žemė tapo mano krauju marga.

Berniukas išsigydė nuo savo negalios ir tapo garsiu mokslininku, kuris prisidėjo prie devintosios Saulės sistemos planetos apgyvendinimo. Mergina privedė pasaulį prie pražūties. Mano kraujo atsigėrusi Žemė paraudo ir pasidarė panaši į Marsą.
Niekas nepasikeitė. Ratas apsisuko ir sugrįžo į pradinį tašką.