Ant medinių grindų buvau pasidėjęs juodą lagaminėlį.
Kiek pasitaisiau savo apykaklę ir pradėjau:
             - Sveiki visi, nuodėmingieji ir tie, kurie mano, kad nuodėmių neturi. Kreipiuosi vėl į visus jus, turėdamas aiškų tikslą ir šiek tiek vilties.
Kažkas išjungė muziką.
             - Nenoriu pasirodyti įžūlus ,- toliau kalbėjau aš. – Bet gal pagaliau baigsim visas šitas nesąmones? Jūsų gyvenimas – visiškas farsas! Fikcija! Išgalvotos istorijos...
Padariau iškalbią pauzę ir akimirką pasimėgavau dėmesiu, kurį man skyrė visi, kas tuo tarpu buvo aplink.
             - Užteks vaidinti puspročius. Užteks gyventi praeitimi. Būkime savimi!
Stengiausi kalbėti išraiškingai, tuo pat metu nejučiomis dirsčiodamas į viršų.
             - Aš suprantu, kad tai yra sunku, tačiau čia, su savimi, aš turiu tai, kas visiems jums padės apsispręsti.
Man sekėsi. Praėjo penkios minutės, o aš vis dar laikiau jų dėmesį savo rankose. Tuomet ėmiau siekti savo lagaminėlio. Ranka truputį drebėjo, o kaktą išmušė prakaitas. Kur ji?
Lėtai atšoviau lagaminėlio užraktą. Užsimerkiau.
Kur ji?!
Mintyse suskaičiavau iki šešiolikos ir išsitraukiau M16.
Visų akys išsipūtė kaip balionai. Man tai nebuvo pirmas kartas. Tik keikiau save, kad pasitikėjau tokia kvaila mergše. Tikriausiai jau guli kur nors už namo kampo perpjauta gerkle. Taip. Jei ką darai, daryk vienas. Tik... kartais pasijunti toks vienišas.
Nutaisiau savo nebylią šypseną ir pasikeitusiu tonu pasakiau jau į kraują įaugusius žodžius: „Atimsiu iš jūsų naštą, kurią patys pasirinkote, apsimetėliai“.
Ir nuspaudžiau gaiduką. Pasipylė serija kulkų ir žmonių kūnai kaip bulvių maišai krito ant žemės ilgainiui užklodami ją visą. Pasibaigė apkaba ir aš tūpdamasis užlindau už kaži kokios sienos. Pro šalį ėmė skrieti blizgančios gražuolės, apie kurias kažkas neturėjo visiškai jokio supratimo. Man prieš akis byrėjo tinkas. Neskubėdamas išsitraukiau naują apkabą ir niūniuodamas panosėje penktąją Bethoveno simfoniją palaukiau kol nutils kažkieno iš įniršio maigomi pistoletai. Hm, tikriausiai kažkieno mylimą merginą nušoviau. Kreivai šyptelėjau ir išlindęs iš savo laikinos užuovėjos suvarpiau karštakošius blizgančiomis kulkomis ir papildžiau ant grindų išguldytą kolekciją dar keliais kūnais. Ką gi, regis viskas.
Sugrįžęs prie lagaminėlio grąžinau M16 į vietą ir prisidegiau vienintelę cigaretę. Praėjo dar kelios akimirkos ir aš nusiraminau. Tai kaip pasirodymas ant scenos... Darau tai n – tąjį kartą, o širdis vis tiek spurda.
Sumindžiojau nuorūką ir tyliai išėjau pro duris. Kažin kada jie spėjo ją užmušti? Po galais. O aš taip tikėjausi praleisti šią naktį prasmingai...

Atidaręs savo irštvos duris akimirką spoksojau į tamsą kol akys prie jos priprato ir tik tada įžengiau į vidų. Mėnesiena. Kaip gerai... Galėsiu naktį praleisti su užrašų sąsiuviniu ir paauksuotu parkeriu. Staiga suskambo mobilusis, kurį laikiau kuo arčiau savo širdies. Gal kada nors tos neaiškios bangos mane pražudys?
Nuspaudęs žaliąjį mygtuką prikišau telefoną prie ausies. Niekada neatsiliepdavau, visada leisdavau pradėti pašnekovui. Mano telefono adresų knygutėje buvo tik penki numeriai. Pirmojo numerio savininkas man buvo visiškai nepažįstamas žmogus. Girdėjau tik jo balsą ir įsakmų toną. Dariau tai, ko iš manęs reikalavo ir už tai gaudavau pinigus. Antrasis numeris buvo daug plepančio prekeivio ginklais. Trečiasis numeris – brolio, kuris nuolatos įkliūdavo į kokią nors bėdą. Ketvirtas numeris – namo šeimininkės. Iš jos nuomojausi šį kuklų butuką. Penktojo numerio savininkė buvo mergina, kurią aš mylėjau. Su ja susipažinau dar studijų laikais ir išsaugojau atmintyje iki šiol. Vienintelis žmogus, už kurio gyvybę buvau pasiruošęs padėti galvą. Net po trylikos metų tylos...

Balsą atpažinau iškart. Darbdavys.
Pagyrė. O vėliau buvo tiesmukas ir net šiek tiek griežtas.
„Nuvažiuok ir nušauk“.
No big. Nuvažiavau ir nušoviau.
Antrą valandą nakties paskambino dar kartą. Pagyrė ir liepė eiti miegoti. Dvejojo. Tada aš nuvargusiu balsu paklausiau:
               - Gal dar ką nors?
               - Ne, nereikia. Tiesiog... ,- pirmą kartą girdėjau jį šnekant tokiu tonu.
               - Kas? ,- suklusęs paklausiau.
               - Tie šunsnukiai nušovė mano žmoną... Po to... Nupjovė jai... galvą...
Jo balsas strigo, virpėjo. Vyrai neverkia, bet jis neišturėjo.
Mano veidas buvo šaltas kaip plienas. Kaip visada.
                - Gal... gali atvažiuoti? Prie krištolinio angelo pasuk į dešinę, tada tiesiai ir į kairę. Pilkas namas. Apatiniuose aukštuose turėtum pamatyti kirpyklos iškabą. Vis tiek jau nebėra prasmės...
Ir padėjo ragelį. Kaip gudru. Išpažintis žudikui.
Užsimečiau savo juodą paltą, mečiau liūdną žvilgsnį į tuščią užrašų sąsiuvinį ir ant jo gulintį parkerį. Tada čiupau konjako butelį ir išbėgau į gatvę. Krištolinis angelas buvo visai netoli, todėl nutariau eiti pėsčiomis.

Neužilgo jau stovėjau priešais kirpyklą. Viduje buvo tamsu. Nieko nelaukęs pastūmiau duris ir įlindau į vidų. Dėl visa ko išsitraukiau užtaisytą magnumą. Lėtais žingsniais apėjau pagrindinę kirpyklos patalpą. Kažkur netoliese išgirdau kažką tyliai kūkčiojant.
Jau kitą akimirką stovėjau priešais savo darbdavį, kurio niekada iki šiol nemačiau. Netoliese, ant lovos, gulėjo padėta jo žmonos galva. Pats sėdėjo dvilinkas, susikišęs pistoleto vamzdį į burną ir trūkčiodamas rijo be perstojo riedančias ašaras.
Aš lėtai ištraukiau jam iš burnos pistoletą ir padėjau ant po ranka pasitaikiusio staliuko.
                 - Priimk mano užuojautą.
Pakėlė apsiblaususias akis į mane. Mėnesienos dėka įsižiūrėjau jam į veidą. Atrodė, kad jis kraustosi iš proto.
Išsitraukiau telefoną ir išsitryniau jo numerį. Po penkerių metų bendradarbiavimo. Vienas sumautas būdas užbaigti darbinius santykius.
Liko tik keturi.
Atsistojau ir tykiai, tarsi sėlindamas prie savo aukos iš už nugaros, pasiekiau langą. Jis tebesėdėjo dvilinkas ant žemės, atsirėmęs į lovą. Murmėjo kažką neaiškaus sau po nosimi ir konvulsiškai lingavo pirmyn atgal.
Gerai sugalvojo, pamaniau. Įrengti butą kirpykloje. Neblogai užsimaskavo. Tačiau dabar jis tapo silpnas ir palūžo. Neabejotinai paskambino kažkam dar, išsiplepėjo. Žmonos žudikai tik to ir telaukia. Aš žinojau, kad jis nesiskirs su šia aplinka. Būtent todėl mintyse skaičiavau valandas... Ko gero dar šią naktį jį aplankys. Turbūt dėl to, vadovaudamasis savo sveikos nuovokos likučiais, jis mane ir iškvietė.

Staiga prisiminiau tą merginą. Pasijutau nejaukiai. Tikriausiai ją kankino. Bet sakiau, kad visi, kas eina šalia manęs – krenta. O ji taip žiūrėjo... Taip priminė mano mylimąją... Užsimerkiau. Ką reiškia perpjauti žmogui gerklę? O gal ją prieš tai išprievartavo?
Tačiau niekas nesuvarė man peilio į nugarą, neįmetė pro langą granatos... Ji manęs neišdavė. Nuleidau galvą ir mintis netikėtai nutraukė darbdavio aimanos.
Staiga pasigirdo kažkoks švilpavimas. Vis artėjo. Užsitaisiau ginklą ir prisiglaudžiau prie sienos.

Šmikis neabejotinai pasitikėjo savimi ir lengvai žingsniuodamas švilpavo kažkokią melodiją. Vos jo kvadratinis veidas pasirodė tarpduryje, užvažiavau jam ginklo rankena per galvą ir palydėjau dusliu spyriu į pilvą. Susmuko ir daugiau nebeatsikėlė. Tačiau išgirdau kaip kažkas tyliai pravėrė kirpyklos duris. Ko gero nebebuvo tikslo slapstytis, todėl kelis kart nuspaudžiau magnumo gaiduką ir akimirkai tamsoje blykstelėjo pora šūvių. Kažkoks vyras dejuodamas susmuko palei sieną, už kurios jau rinkosi kiti.
‚Labai gerai‘, pamaniau. Užsikišęs magnumą už diržo užstūmiau duris kažkokia įmantria kėde ir greitai puoliau prie kliedinčio darbdavio. Po jo lova radau užkištą šratinį šautuvą ir tuziną šovinių dėžutėje. Nusišypsojau. „Kaip senais gerais laikais“. Dar kartą paskubomis priėjau prie lango ir pakėliau akis aukštai į dangų.
                     - Tikriausiai tu dabar mane matai, drauguži. O kadaise mes taip abu guldydavome svetimtaučius... Tačiau niekas apie mus taip ir nesužinos. Mes visada buvome tie, kurie dirba tyliai, į kuriuos žmonės nežino kaip kreiptis. Ei, bet tie laikai praėjo, žmogau. Ir man plyšta širdis žinant, kad tu ten, kažkur aukštai. Šiandien, už tave, nebus jokių duslintuvų, jokių taisyklių. Tikriausiai atsimeni, ką mes galėdavome su šratiniais šautuvais.
Pasienyje susiradau kėdė ir įsitaisiau joje. Užsimetęs koją ant kojos patogiai pasidėjau šratinį šautuvą ir nusprendžiau palaukti. Kėdė, kuria užrėmiau duris, ilgai neatlaikė ir į kirpyklą sugūžėjo visas būrys ginkluotų vyrų. Iš judesių, miglotai atsispindinčių prietemos šviesoje, galima buvo drąsiai spręsti, kad jie – uoliai treniruoti kariai. Tačiau buvo viena išlyga. Aš.
Po dešimties šūvių su užsitaisymais visi voliojosi išsprogdintomis akimis, tarsi prieš sielai paliekant kūną būtų pamatę pačią mirtį. Iš nuostabos nespėjo net sureaguoti. Vargšeliai nesitikėjo čia surasti manęs.

Čiupau už pakarpos darbdavį ir išskubėjom iš pastato. Gerai, kad beprotis dar galvos paimti nesumanė... Ką gi, tikriausiai šokas padarė savo. Tuo pat metu sumečiau, kad tie, kurie užsako žudynes, patys niekada nedalyvauja jų sūkuryje, todėl jam krūva lavonų neabejotinai padarė įspūdį. Hm, kad tik neprarastų kalbėjimo dovanos...
Bukapročiai galvažudžiai paliko savo automobiliuose raktelius. Įsodinau darbdavį prie vairo, o įspūdžiui sustiprinti įstačiau ginklą prie smilkinio. Po to keletą kartų šūktelėjau ir mašina pajudėjo iš vietos. Visgi, patirtis daro savo.

Pažinojau netoliese gyvenančią vieną prostitutę, kadaise skersgatvyje išgelbėjau jai gyvybę, todėl koordinavau maršrutą ir jau po kurio laiko buvome vietoje. Įdaviau savo pažystamai iš praeities vargšą vyrą ir paprašiau, kad deramai juo pasirūpintu. Tuo tarpu pats surūkiau skaniąją, užsitarnautą cigaretę. Mintyse vėl pasirodė ta mergina, kuri per mane neteko gyvybės. Ką padarysi... Rato negalima uždaryti. Vienas privalo keisti kitos, tokia toji esmė. Laisvo elgesio gražuolė apkirpo mano darbdavį, sutvarkė, jo išvaizda kardinaliai buvo pakeista. Paniekinamai pažvelgiau į jo pusę ir nusispjoviau. Grįžęs į kirpyklą susirinkau visus jo pinigus ir išsivežiau su savimi. Sandėriai su mirtimi pavojingi. Kai ji ką nors nusižiūri tenka derėtis tokiems kaip aš. O mano paslaugos brangios, pinigai kalba, o tyla užmoka.

Metų bėgyje susiradau parsidavėlį maklerį, kuris mano pinigus deramai investavo ir laikui bėgant iš to tik išlošiau. Pradėjau gyventi normalų gyvenimą, kiek jis gali būti normalus. Trijų kambarių būtas miegamajame rajone, muzikanto vieta vietinėje kavinėje. Vakarais groju bliuzą ir manęs neretai ateina paklausyti. Jeigu kiekvienas kūrinys atpirktų po vieną sielą tų, kurie krito nuo mano rankos, groti tektų iki gyvenimo galo, o savo ariją pratęsčiau pragare. Kas liečia mano buvusį darbdavį, tai jis nustebino. Vedė prostitutę, pas kurią jį tuokart palikau, susitvarkė ir vėl atsistojo ant kojų. Matyt turėjo cinkelį, nes naujoji žmona metė savo abejotiną karjerą kaip vyriškų užgaidų tenkintoja ir pradėjo dirbti aukle, o jis kažkur restauravo mokyklą ir tapo jos direktoriumi. Įdomūs tie gyvenimo vingiai... Rūkydamas eilinę cigaretę dairiausi pro langą į kiemą. Žaidė vaikai. Linksmai spardydami kamuolį, šūkaudami, jie net neįtarė kas sėdi už vieno iš šitų visų, juos supančių langų. Galbūt kažkuris iš jų kada nors parašys apie mane knygą...