Paprastas, bet neprastas kūrinėlis, suprantamas visiems, kas jį skaitys. Ypač sužavėjo eilėraščio pirmasis posmas ir antrojo paskutinioji dalis su prasmingais ir gražiais prašymais...Nors Stanislovas Abramavičius "Nemuno" diskusiniame straipsnyje rašo, kad Valdas Kukulas prieš dvidešimt metų vieno rajono "Poezijos pavasarėlyje" yra pasakęs, kad "rašyti reikia taip, kad skaitytojas iš pirmo karto ne viską suprastų, ką norėjai pasakyti. Tai jam turi ateiti per norą dar kartą skaityti, mąstyti ir suprasti". Gal jis ir teisus. Tačiau aš galvoju, kad tik dalinai. Juk yra tokių skaitytojų, kurie ir po daugkartinio skaitymo nesugeba suprasti net labai kuklaus kūrinėlio. Ar tai jau įrodymas, kad kūrinys labai geras?
Atleisk, miela IEVA, kad daug prikalbėjau (bet čia ne recenzija), ir dėkui už žinutę. :-))