Išaustas iš spindulių
apklojo sielą
ir prigludo it kūdikis
prie motinos krūtų
tyras - mano rytas.

Nuspalvinki ir
verkiančiojo dieną
džiugesio lašu,
paskui ištrinki
kas dar skaudena,
kas likę nemiela.
Mano ryte,
nors mirksniui
paverski bedalius
karaliais, o neregiams
atskleisk spalvų prasmes!

Klusus pasilenki,
semi rieškutėmis
pasaulį, amžinybės
šviesmečių, prilytą.
Ar būsi atlaidus
ne tik man ?
Prijunkęs prie šviesos
be ilgesio - šalia
verkiančio išdyki!