Žiopla klaida :) Visas arsenalas. Teks leisti knygelę su prierašu - "Vaikams, prieš pasirenkant profesiją" :)

pirmi du posmai geri ir su sarkazmu, tačiau kai jau tokia prieštara gale ir veržimasis į tą "bendrą katilą"
tolimesniuose, tai tokie du žanrai, pradžia (du posmai eilėraštis sarkastiškas) o paskui satyra pačiam sau. ( sau - lyrinis subjektas pirmame asmenyje)). yra ta disharmonija, tai jau iki brūkšnio, na ir tradiciškai tai šiaip jau būna, kad satyra užbaigiama pametant aštrią rimtą mintelę, ir skaitytojas, ar žiūrovas (estradoje skaitančiojo humoreskos besiklausydamas ir besijuokdamas iki ašarų) gale kūrinio, ar jam apsibaigus suklūsta, susimąsto, nes gale būna pametama detalė, mintelė kuri dasibeldžia iki nekvailo, kvailas tai juokiasi kaip juokėsi net nepastebėdamas ir neįžvelgdamas gilumų. Bet tai būna kūrinio gale, o kai kažkas giliai gvildenama, ir paskui iš to pasijuokiama, yra toksai tragikomedija žanras, bet jame sunkiai limpa sarkazmas, ar ironija, nes tie dalykai labiau intelektui, o čia man viskas labai jau suplakta tuo atžvilgiu, nors dalimis tikrai neblogai parašytas. BET JOS NESUSIKLIJUOJA. disharmonija, jei muzikinis kūrinys parašytas vienoje tonacijoje, turinčioje savo ženklus, o pradedama groti jų neįjungus, arba įjungus ženklų kai kuriuose akorduose visiškai iš kitos tonacijos gamos, arba minoriniame pavidale įjungiami keli akordai mažorinės gamos, tai disharmonija ir ji neatrodo organiška. Jei tapyba, tai visas paveikslas vienos krypties krintančiu apšvietimu jame ir kelėtas daiktų nutapyta, taip pat puikiai ir lyg ir nepriekaištingai, tačiau taip, kai apšvietimas kristų visai iš kitos vietos tame pačiame paveiksle, o paveikslas vienas bendras, vienas vientisas kūrinys. Taip jis man skaitosi.
(tai jau iki brūkšnio tie skirtingo apšvietimo daigtai viename paveiksle.
:)

Įdomiai čia. Galima ir gilesnių prasmių įžvelgti. :)