Santrauka:
Iš ciklo "Profesija" (Vaikams ir (ne)vaikams)
Aš gyvas sulįsiu į ugnį,
Kai kūdikis rauda už sienų, –
Raudonojo gaidžio bedugnė, –
Išvilksiu jį už blakstienų.
Mano kopėčios tiesiai į dangų,
O žemėje nieks nepažįsta,
Nenorėjau išlikti be rando –
Nesudegęs, betgi menkysta.
Ugnies pragaištingos liežuviai
Glamonėjančiai skruostus išraižo,
O gaisras štai jau be kepurės
Kaip šuo savo žaizdą išlaižo.
- - -
Mano sapnas ne vėsus ir ne šaltas –
Stogo langas, pragaro prieangis,
Suklumpu, nors lyg ir nekaltas,
Karštas sniegas pleiskanoja iš prieblandos.
2007 09 16
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Tikras Dearnis
Sukurta: 2007-09-18 10:27:11
Ryškus, ritmingas o tuo pačiu neįprastas ir sudominantis savo nenuvalkiota tematika.
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2007-09-18 09:21:13
Toks gaisrininkiškas: karštai liūdnas eilėraštis. patiko :)
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2007-09-18 08:39:20
Būna tokių žmonių. Šiaip tai gaisrininkai, tie kurie atsakingi ir kai gauna signalą, kad dega kažkur, kad gaisras, tai jie "šauna nedelsdami" o ne dar važiuoja į upelį vandens prisisiurbti.
gražus kūrinys.