Nudulkėjo ugniagesio kopėčios
vandenį semiant
į dugną.
Po vieną laiptelį, pakopą ar ražą
į šaltą, į šlapią, į vandenį – dugną.
O šalta ugniagesiui,
verpiančiam ugnį
iš seno stiebelio –
vienintelio turto.
Sustingusiais pirštais vis vandenį purto:
grąžinki, grąžinki
man kopėčių burtą.
Nepasiekiu bučiniui saulės liežuvio,
ugny jis įstrigo,
įkaito, išdžiūvo.
Aš vandeniu pirštais
jo karštį nupilčiau,
jei kopėčių aukštin
nuo žemės pakilčiau.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vėtra
Sukurta: 2007-09-17 23:30:58
Gražu, ypač apie ugnies verpimą.
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2007-09-17 22:37:27
įmantriai, bet gražiai :)
Anonimas
Sukurta: 2007-09-17 22:10:36
Liuks.
Vartotojas (-a): laukimas
Sukurta: 2007-09-17 21:22:14
kai kurios minutės gundo
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2007-09-17 21:11:48
Gražus vaizdas:) Įdomus kūrinys:)