Nudulkėjo ugniagesio kopėčios
vandenį semiant
į dugną.
Po vieną laiptelį, pakopą ar ražą
į šaltą, į šlapią, į vandenį – dugną.

O šalta ugniagesiui,
verpiančiam ugnį
iš seno stiebelio –
vienintelio turto.
Sustingusiais pirštais vis vandenį purto:
grąžinki, grąžinki
man kopėčių burtą.

Nepasiekiu bučiniui saulės liežuvio,
ugny jis įstrigo,
įkaito, išdžiūvo.
Aš vandeniu pirštais
jo karštį nupilčiau,
jei kopėčių aukštin
nuo žemės pakilčiau.