Išraudojo ruduo raukšles veiduose trapiais vėriniais gervių šokio,
Taip kėkštiškai lukštendamas viltį teisybei.
O tu vilniji kažkur su rastais vandenim, negirdi palaimos sinkopių
Ir plėšrų laumžirgio žvilgsnį gaudai pavydžiai.
Įsivaizduojamų rankų slenka lietimas, ir sukasi grįžulo ratais lėtai.
Ir saugai tai, kiek įmanydamas spaudi,
Kaštonais barstytom alėjom vediesi, kurių galo vis nesimato keistai,
Todėl laukdamas nežinomybėje snaudi.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vėtra
Sukurta: 2007-09-17 23:39:47
Įdomus, prasmingas. Tik truputėlį padailinus suskambėtų dar šviesiau.
Vartotojas (-a): Žlėja
Sukurta: 2007-09-17 23:23:49
Mm, taip saldžiai ir kartu skaudžiai. Touching.
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2007-09-17 20:08:23
Gražus kalbėjimas. Švelniai raminantis.
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2007-09-17 16:54:10
muzikalios metaforos; tai patiko - skambantys daiktai, skaidrus rudens lietus; išplautas dangus; kažkas tokio;