Išraudojo ruduo raukšles veiduose trapiais vėriniais gervių šokio,
Taip kėkštiškai lukštendamas viltį teisybei.
O tu vilniji kažkur su rastais vandenim, negirdi palaimos sinkopių
Ir plėšrų laumžirgio žvilgsnį gaudai pavydžiai.

Įsivaizduojamų rankų slenka lietimas, ir sukasi grįžulo ratais lėtai.
Ir saugai tai, kiek įmanydamas spaudi,
Kaštonais barstytom alėjom vediesi, kurių galo vis nesimato keistai,
Todėl laukdamas nežinomybėje snaudi.