Juk būna kartais,
Juk pritrūksta
Tai šypsenos, tai padėkos.
Tai cento, lito,
Šuniui kaulo
Arba tiesiog geros progos.
Juk būna kartais,
Taip be galo
Skaudu ir liūdna,
Ir baugu,
Kad pamiršai kažką ant stalo,
Kad vėlei nerandi raktų.
Juk būna kartais,
Juk nutrūksta
Ar batraištis,
Ar ta gija,
Mus rišanti prie šio pasaulio,
Kad nenupūstų rutina.
Juk būna kartais,
Nesiliauja
Nei baisūs leitūs, nei pūga,
Ir viską uždengianti baimė
Nailonu suriša tave.
Juk būna kartais,
Juk pritrūksta
Tai ryžto, laiko, tai darnos.
Tai garso,
Tai tylos.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Brolis
Sukurta: 2007-09-18 19:24:00
oi, ir kaip dar būna... Gražiai, patiko.
Anonimas
Sukurta: 2007-09-17 23:08:45
Juk būna kartais,
Nesiliauja
Nei baisūs leitūs, nei pūga,
Ir viską uždengianti baimė
Nailonu suriša tave.
[dailu]
paskutinis posmas be pabaigos, lyg dar vieno reiktų.
turi polėkio kūrinys, tikrai turi
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2007-09-17 19:51:48
Puikus kalbėjimas. Patiko.
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2007-09-17 19:40:37
Juk būna kartais
kad eilės į dūšią sminga tarsi peilis.
patinka ritmas, rimas, mintys,
žodžius net noris įsiminti...
Tai vat taip paveikė šis Jūsų kūrinys...
:) Tik su tais raktais...: kirtis ne ten užsirakino...