Santrauka:
Grįžus iš Paprienės parašiau.
Mano kaimas kvepės lietumi
Sunerimęs dėl krekšiančio vėjo
Obuoliai žemėn kris nekalti
Paryčiais nuo tylos sukvailėję
Kiek apkurtęs senasis šuva
Gan netaktiškai rytą aploja
Atminties vaizdinių genama
Aš sugrįšiu į prarastą rojų
Ten, kur kaimas gražus lietuje
Gladijolių žiedais nulašnojęs
Ak, kaip miela suvokt, kad rasa
Išbučiuos jau pavargusias kojas...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): klajūnė
Sukurta: 2007-09-25 19:56:37
į mėgstamiausius
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2007-09-13 18:52:05
Viskas taip gražiai ir lyriškai skamba, tik Gladijolių jau niekas gladijolėm nevadina, jas pakeitė - kardeliai... Bet nesvarbu: tai nekeičia to jaudinančiai žavaus grįžimo :)
Anonimas
Sukurta: 2007-09-13 15:10:41
pavasariu dvelkia, lengvas, gyvas, tikras - žavu
Vartotojas (-a): Nuodai
Sukurta: 2007-09-13 14:45:47
Mano vėjas nėra senas ir nekrenkši, o tik daro kartais krekš krekš:DDD
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2007-09-13 00:28:03
O čia tai žinojimas. lyrinis herojus save išsiganęs. Puikiai.