Santrauka:
Tie pasiblaškymai....
Nepriimu vandens, ateinančio kas naktį
Su prakaito drožlėm iš nerimo dienų.
Juk vieno colio man pilnai pakaktų,
Kad neieškočiau ryto seklumų.
Ir nesugrįžtų vaizdiniai klajokliais,
Sudegusiais liepsnojančiuos namuos –
Net velnias faustams sielų nepavogtų,
Jei seniai eitų gultis po pirmos.
Turiu dėžutėje senoj daugybę fantų,
Nuo ilgo laikymo netekusių jėgų –
Užtat prie lovos antidepresantai
Su prakaito drožlėm betikslių geidulių...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vynas
Sukurta: 2007-09-12 08:17:42
išlaikant savo stilių - gyvai ir nenuobodžiai, atvirai, bet ne tiesmukiškai.
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2007-09-12 07:36:11
Giliom prasmėm paliečiantis kūrinys. Patiko.
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2007-09-12 00:19:09
užtat čia tai sodriai prirašėte. Vešluma. Skaityti įdomu, netikėti įvaizdžiai ir kartu darnūs, darniai sodriai besiveržiantys vienas iš kito, vystant nuosekliai mintį iki pat galo. Geras kūrinys. sklandus ir netikėtomis išraiškos priemonėmis pateiktas, kartu taip gyvai. Kažkoksai draminis. lyg fragmentas kokio ryškaus herojaus pjesėje, ne kokio trečiaeilio vaidmens.
Vartotojas (-a): Tikras Dearnis
Sukurta: 2007-09-12 00:11:14
Kai žinoma šio kūrinio atsiradimo istorija, jis įgauna dvigubą vertę. Čia ir parašyta giliai, ir įstabiai, su pastebimu vidinio skausmo pėdsaku. Patiko ir įsimėgstinu.