Vieną kartą
Eidamas gatve jis susitiko save.
Susipažino.
Pasijutęs išduotas, nuėjo toliau.
Per miglą
Retkarčiais išvysdavo žaidžiančius
Arba besipykstančius vaikus.
Ir suprato, daugelį jų jis pažįsta.
Vieni buvo jo vaikystės draugai,
Kurie, nors ir seniai – pasitraukė iš jo gyvenimo,
Yra saugomi svarbiausiose jo atminties kertėse.
Kiti buvo jo giminės, vaikai.
O per rūką bėganti mergaitė – jo žmona.
O kiti –
Žmonės, kuriuos jis dar privalėjo pažinti.
Ateityje.
Jis mielai būtų patraukęs link jų,
Tačiau supratęs,
Kad tai – tik laiko žaidimas jo jausmais,
Ėjo toliau.
Ir sutiko save.
Susipažino.
Pasijutęs įskaudintas,
Nuėjo toliau.
Šįkart nebesidairė į šalis
Ir nieko nebematė.
Bandė apdainuoti savo kelią,
Neįstengė,
Nes balsas buvo per daug apmiręs.
Staiga
Pamatė iš tolių atbėgantį Save.
Atsisuko atgal –
Atbėgo dešimtys vaikų.
Jis tikėjosi,
Kad visi jį apkabins,
Tačiau vaikai,
Jo net nepastebėję,
Nubėgo tolyn.
Su ašarom akyse jis matė,
Kaip jie apsikabino
Iš tolių atbėgusį Jį.
O pats be balso
Nuėjo žaisti su vaikų žaislais.
Supratęs,
Kad jis – tik laiko žaislas
Žaidimui su jo jausmais,
Jis išvydo Save,
Stovintį priešais
Ir norintį susipažinti.
Tačiau,
Nebeįstengęs nieko pasakyti,
Pasijuto apgautas,
Tai ir liko žaisti
Smėlio dėžėje
Su tais pačiais
Vaikų žaislais...