BŪTI UPE...

Kada saulėlydį išgirdo aukštos pušys -
kamienus savo uždegė liepsna,
                       bet jie nesudegė...


      Išgirdo uosis vakarinę upės gaivą -
žvaigždes spingsėti tarp šakų surinko -
                                susiliejo su tamsa,


O upė klausės,
                klausėsi tylos,
                            išgirdusi lakštingalos gyvenimą,

kur pasakojo mums,
tąkart,
kada abu  mylėjome -
                   tik klausėmės -
                                  tylėjome
                   ant kranto upės besiklausančios
                                                          pačios tylos...


                   Saulėtekį, išgirdus pieva atsibudo -
                    trapius voratinklius rasa nubarstė -
                                                                          nesudaužė,
          
o mes pakilome - sugrįžome į miestą,
taip greit išgirdusį mus mylinčius -
                                                       rytu sujudusį
                                                       taip greit,

ir jis prarijo greitai mūsų tylą -
mes šaukėm viens kitam į veidą,
plūdomės, į dangų skaudžiai verkėme, ir blaškėmės -

taip nenorėjom atiduot,
kas visada yra, bet niekam nepriklauso -
                                        ko nepaimsi rankomis,
                                        norėjome paėmę išlaikyt...

                            
todėl ir negirdėjom vienas kito riksmo skausmo -
                                                                       dužome,

nepaprasta tyla -                                  
ji suliepsnojo - sudegė delnuos...

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

ar tu meni, juk vis tik, kaip gražiai mes kažkada jau taip sudužome,
                      ar išgirdai - juk kaip gražiai sudužom
                                                     kaip gražiai
                                                     Būties delnuos...
kvinta

2007-09-06 00:15:26

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): kvinta

Sukurta: 2007-09-06 22:38:56

"стать ниже травы
и тише воды -
оставаясь вольным ветром"

vertimas:

"tapti žemesniu už žolę
tylesniu už vandenį
išliekant laisvu vėju" ----- tai jausmai gamta gamta jausmai?
o gal greičiau išraiškos priemonė minčiai, gamtos reiškiniai ir jausmai, kaip žmogau niku vynas jums toksai kampas?

laisvė, meilė, jos visada yra, bet kartu ir niekam nepriklauso;
mes visada priklausome nuo jų - jų siekiame,
susikimbame už rankų, bet jų mums nepaimti į rankas, ir nesumodeliuot - nekontroliuot, jos visada yra, bet niekieno.
Laisvės, meilės nepažaboti, bet visada įmanoma išlikti ir mylinčiais ir laisvais,
kas benutiktų - kol dar neatėjusi mirtis. Tai didelis menas, to galima mokytis stebint tą pačią gamtą.
tai ką jūs pasakėte, tik išraiškos priemonė minčiai; O jausmų čia kaip ir nėra, kur jie?
yra negirdėjimas, negirdėjimas jausmų, ten fokusuotė. vynas.
ačiū, kad apsilankote ir už nuomonę.

Vartotojas (-a): Vynas

Sukurta: 2007-09-06 21:09:37

tą kart -> tąkart; "...išgirdusi lakštingalos gyvenimą" - įstringanti eilutė. Ilgokas dėstymas vidurinėje dalyje, bet mintys nuoseklios, puikiai supinti jausmai ir gamta, gamta ir jausmai. :)

Vartotojas (-a): kvinta

Sukurta: 2007-09-06 12:34:48

Žiūrėt į šviesą tiesiai - mes nepajėgiam -
apakina - vyzdžius suraižo Saulė kai žiūrime į ją ...

Tačiau kada nėra šviesos - mes ir tamsoj apakę,
Įspindus šviesai - akimis apžiūrinėjame kokia tamsa

lakštingala aktyvųjį gyvenimą gyvena naktį
išgirdusi gyvenimą jos upė - klausosi tylos...

žmogau slapyvardžiu liepsnele,

Jei klausimas iškila jumyse, o jūs į jį pati sau neatsakėte -
kas-žin? ar tą atsakymą į jį suprasite - jei neišgirdote pati savęs...

ačiū, kad skaitote.

Vartotojas (-a): lapienytė

Sukurta: 2007-09-06 11:45:20

man tai labai labai:
tik klausėmės -
tylėjome
ant kranto upės besiklausančios
pačios tylos...

Vartotojas (-a): kvinta

Sukurta: 2007-09-06 10:15:06

Taip Ana Marija,

O aukštos pušys,
kamienus savo uždegė liepsna, bet jie nesudegė...
Saulėlydį išgirdusios,
o uosis - vakarinę upės gaivą -
žvaigždes spingsėti tarp šakų surinko -
susiliejo su tamsa,

o upė klausėsi TYLOS išgirdusi lakštingalos gyvenimą...

o pieva atsibudo išgirdusi saulėtekį -
trapius voratinklius rasa nubarstė -
nesudaužė,
--------------------------------------------
:) ačiū.

Vartotojas (-a): kvinta

Sukurta: 2007-09-06 08:35:07

Būti upe... jokiais būdais ne atsiminimai, nebent tavo ir bet kurio komentaras yra atsiminimas kalbos, tokiu kampu, tada atsiminimas būti upe.

Vartotojas (-a): Barabas

Sukurta: 2007-09-06 08:28:42

paimę---->paėmę?
Tekantis, kaip upė. Gražus kalbėjimas. Atsiminimai.