Kada saulėlydį išgirdo aukštos pušys -
kamienus savo uždegė liepsna,
                       bet jie nesudegė...


      Išgirdo uosis vakarinę upės gaivą -
žvaigždes spingsėti tarp šakų surinko -
                                susiliejo su tamsa,


O upė klausės,
                klausėsi tylos,
                            išgirdusi lakštingalos gyvenimą,

kur pasakojo mums,
tąkart,
kada abu  mylėjome -
                   tik klausėmės -
                                  tylėjome
                   ant kranto upės besiklausančios
                                                          pačios tylos...


                   Saulėtekį, išgirdus pieva atsibudo -
                    trapius voratinklius rasa nubarstė -
                                                                          nesudaužė,
          
o mes pakilome - sugrįžome į miestą,
taip greit išgirdusį mus mylinčius -
                                                       rytu sujudusį
                                                       taip greit,

ir jis prarijo greitai mūsų tylą -
mes šaukėm viens kitam į veidą,
plūdomės, į dangų skaudžiai verkėme, ir blaškėmės -

taip nenorėjom atiduot,
kas visada yra, bet niekam nepriklauso -
                                        ko nepaimsi rankomis,
                                        norėjome paėmę išlaikyt...

                            
todėl ir negirdėjom vienas kito riksmo skausmo -
                                                                       dužome,

nepaprasta tyla -                                  
ji suliepsnojo - sudegė delnuos...

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

ar tu meni, juk vis tik, kaip gražiai mes kažkada jau taip sudužome,
                      ar išgirdai - juk kaip gražiai sudužom
                                                     kaip gražiai
                                                     Būties delnuos...