Čia tik mano istorija kartojasi
be aido ir be datų.
Ir jei sergu savimi, tai
dar nereiškia, kad neužkrėsiu kitų.
Ne ruduo mane žudo, brolau.

Čia pakirto, čia kėlė ir glaudė,
ir mirtis vėl praleido ėjimą.
Sunkios naktys į paširdžius rauda,
draugas gerti kviečia prikimęs.
Bet ne kurčias aš, gal tik kvailas,
nepabūgau nugirsti į naktį,
ir siūbavo tiesom mano laivas –
taip ryšku, pabijojau apakti.

Žalvarinėj mėnulio papėdėj
palikau kraujo purslą prisirpti,
gal sugrįšiu be baimės, be gėdos
pasiimt jį ir priešą nukirsti.
Bet ne laikas galvot apie kerštą,
visos kortos spokso į veidą,
Spygliu žvilgsnio įdursiu į širdį,
vis dar keista, mirtis šį ėjimą
praleido ---