Prausiantis laša labiausiai į veidą,
gal ir nuo veido -
seniai pamiršau, kaip vadinasi
šlampančios akys savaime.
Mano jautrūs nagai
tyliai skaudina plaukus,
bučiuoja šaknis
ir galeliais išlūžusiais
klibina skaudamą dantį.
Kai aš veidrodžiui išverčiu
savo dirbtiną teigiamą pusę,
nurinkus savęs juodą dalį šiukšlinėn
ar prausiantis vandenio duoklei
atsiranda vis naujas kažkas.
nepasitikiu. nei dantim lyg plastmasė,
akim be liūliuojančio vypsnio,
nei supančiotom rankom,
kažkur virš ausų pakabintom.
nepasitikiu. metai ar du
savo veidrodžiu.
Jį paskolino tėvui seniai
bankrutavusio cirko artistai
ir tuo jau seniai pasiteisinu sau,
ar dūmuojamom motinos venom,
jeigu dieną ar dvi
nevalau tušo liekanų
nuo nedūlėjančių kaukių.
(Atleisk, pamiršau, nežinai - mano veidas tai...)
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Tikras Dearnis
Sukurta: 2007-09-02 22:54:06
Kitaip perteikti jausmai. Tai šio kūrinio privalumas. Tuščiažodžavimo nepastebėjau. Nors eiliuota ir plačiai, tačiau įtaigiai ir mano supratimu - apmąstytai.
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2007-09-02 22:52:48
Nuogas prieš veidrodį savo vidumi: tikrai labai aiškiai perteikta būsena.
Vartotojas (-a): gungnir
Sukurta: 2007-09-02 21:52:11
Būsena FIX...