Prausiantis laša labiausiai į veidą,
gal ir nuo veido -
seniai pamiršau, kaip vadinasi
šlampančios akys savaime.

Mano jautrūs nagai
tyliai skaudina plaukus,
bučiuoja šaknis
ir galeliais išlūžusiais
klibina skaudamą dantį.

Kai aš veidrodžiui išverčiu
savo dirbtiną teigiamą pusę,
nurinkus savęs juodą dalį šiukšlinėn
ar prausiantis vandenio duoklei

atsiranda vis naujas kažkas.
nepasitikiu. nei dantim lyg plastmasė,
akim be liūliuojančio vypsnio,
nei supančiotom rankom,
kažkur virš ausų pakabintom.

nepasitikiu. metai ar du
savo veidrodžiu.
Jį paskolino tėvui seniai
bankrutavusio cirko artistai
ir tuo jau seniai pasiteisinu sau,
ar dūmuojamom motinos venom,
jeigu dieną ar dvi
nevalau tušo liekanų
nuo nedūlėjančių kaukių.
(Atleisk, pamiršau, nežinai - mano veidas tai...)