Juodai spalvoti rudenys, spragus ir salsvas kvapas lapų žeidžia,
Įskaudęs protas girnomis paras skaičiuoja.
Mintim pilkom nuo savojo šešėlio bėga, pilkas gamas teskleidžia.
Klubų duobutes pripildo vandeniu, alsuoja...
Ir susigėdęs lyja gervuogėm, šafranu, iliuzijom kvapų ir raudoniu.
O, mistiškas naivumas ir sąžinės raišteliai
Tarsi į kaulą kaulu, tarsi kranklys, čiulbėdamas paspringsta skoniu –
Supančioja, susaisto, palieka smilkiniai ir keliai.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): laukimas
Sukurta: 2007-09-02 21:53:22
Žinai--
labai vykęs darbas.
taisyčiau ritmines nuodėmes .
pratęsčiau tolyn kalbėjimą.
bet išties neturiu ko kibti---
iš šimto parašytų darbų šis vertas dėmesio. tai jau poezija. lenkiuosi , broli.
Vartotojas (-a): Draugė
Sukurta: 2007-09-02 21:52:33
Paskutinės dvi eilutės man artimiausiai :)
Anonimas
Sukurta: 2007-09-02 21:18:04
įdomus. tik trečioj eilutėj pilkumo per daug. ir tiesiogiai, ir šešėliais. na, aš prieš tokius pakartojimus. o šiaip gerai.
Anonimas
Sukurta: 2007-09-02 21:04:08
Klubų duobutės ir čiulbantys krankliai... Duosiu po dešimtuką. Tiek iš anatomijos, tiek iš zoologijos, bičiuli :D