Juodai spalvoti rudenys, spragus ir salsvas kvapas lapų žeidžia,
Įskaudęs protas girnomis paras skaičiuoja.
Mintim pilkom nuo savojo šešėlio bėga, pilkas gamas teskleidžia.
Klubų duobutes pripildo vandeniu, alsuoja...
Ir susigėdęs lyja gervuogėm, šafranu, iliuzijom kvapų ir raudoniu.
O, mistiškas naivumas ir sąžinės raišteliai
Tarsi į kaulą kaulu, tarsi kranklys, čiulbėdamas paspringsta skoniu –
Supančioja, susaisto, palieka smilkiniai ir keliai.