Ilgesys akmeniu gula, skausmas
upėmis plaukia, rytdieną spėjam
iš vakaro runų. Brolau, jau nesu aš,
tik būnu, kad būčiau.

Nebeieškau, kur galvą padėti,
kai iš nemigos griūna į šalį,
kaip apgirtusį mėto ir vėto,
kaip numirusiam apšneka dalią.
Ir uoslė, ir rega jau klaidina –
dūmai – aukos, vakaras – priešas,
kraujo dėmės – prancūziškas vynas.
Dievas dantį ant ubago griežia.

Kai už nugaros velkasi žodžiai,
praeitis skelia atvirą antausį,
atsistoji ir nugali, rodos,
kaip beplaukiant – artinas krantas.
Bet ne viskas didvyriškai aukšta –
nusleidžia, kai kulkom suvarpo.
Kartais būna pietūs po šaukštais,
kartais nieko nebūna ---
net karsto.