Brolau, gyvenu, bet gyvenimas
pinga, kai kitam jį be gailesčio
atimu. Ir vėjas lyg priešas kartoja,
kad ne tam išnokau.

Nebejaučiam, ar sausros, ar lietūs,
iš žmonių – vien tik dulkės ir kraujas,
kai atrieda ryto karietos, vėl jauti –
plyšta tamsos iš naujo.
Vėl iš naujo kartojasi žingsniai,
tiktai tylos, išėjusios snausti.
Smilkiniuos pulsas žvėriškai tvinksi,
lauko dūmuos retėja kariaunos.

Bet ne tik jos ir aš praretėju –
kaip retėja prieš pilnatį mintys,
kaip retėja naktigonis vėjas,
kai sausrom tavo akys patvinsta.
Nebejaučiam, ar mirę, ar esam,
tiktai žiūrim į priešingą pusę,
nes nenorim matyti, kaip kasa
gilią duobę žmogui
be gūsių ---