Kol drožiu šį pieštuką, lūžta
daug gyvenimų, gaila –
neatstatomai, ir mano žodžiai
nekainuoja, daug nesakantiems
taikomos lengvatos. Klausyk
pilnaties ausimi, brolau.



Eina laikas per naktį, per dieną,
eina laikas sustot negalėdamas,
brauko mėnesius ašmenys plieno,
o kai kam užpusto net pėdas,
o kai kam gyvenimas brangsta,
ir ne pinigu jie atsiskaito –
naktį šydais nemokamais dangstos,
juk ir tu esi nemigą skaitęs.

Tokią nemigą – bailią, išgąsdintą,
lauko vėjo atokvėpiais garintą.
Taip ramu, kai aplink širdys plazda,
rodos, dar, dar ne vienas prieš karą.
Dar nedaug brido veidu į srovę,
žodžiais drąsino patys bijodami.
Tuos drąsiuosius kulkos išrovė,
mes palikom kalti ir
klajoti ---