Santrauka:
Pagaliau nors ir vangiai pradedu dėstyti šios istorijos tęsinius. Pradžia trumpoka. Rekomenduoju paskaityti ankstesnes dalis, kad nekiltų bereikalingų klausimų.
Pabėgėliai užšalusia upe per keturias dienas pagaliau pasiekė pietinius kalnų šlaitus. Tai nebuvo lengvas ir džiugus žygis. Tris naktis siautėjo žvarbi pūga, atnešusi sniegą ir dar aršesnį šaltį. Ketvirtos dienos pradžioje grupelė nusprendė apsistoti ir įkurti ilgalaikę stovyklą ant skardėtojo Sanasvilio kranto. Bet gležnus statinius nuo vėjų saugojo krūmokšniai ir medžiai, o iš vienos pusės – stati granito uola. Šio sprendimo svarbą nulėmė kebli situacija: visi iki vieno buvo išvarginti šalčio ir alinančios kelionės. Be to, reikėjo pasirūpinti maistu. Erikas Kesvilas, vadovavęs pabėgimui, pats pasiūlė sustoti, papildyti maisto atsargas, šiek tiek pailsėti ir patikslinti tolimesnį kelionės maršrutą. Sumanymui pritarė visi likusieji, tad abejonių dėl ateities planų neliko. Tuo pačiu, jei oro sąlygos pasitaisys, bus galima patyrinėti vietovę...
Ši vieta buvo kažkuo ypatinga. Visi keliauninkai atkreipė dėmesį į padažnėjusius vabzdžių spiečius. Skrajojantys vabzdžiai žmonėms nieko nedarė, nors skrajūnai vis tik įskrido į palapinių vidų. Tie gležni, tačiau visų priešu tapę sutvėrimai garsiai aplinkui zirzė, blaškėsi laužų šviesoje, o dienos metu buvo šiek tiek įkyrūs lyg žemiški uodai. Atrodė, kad vabzdžiai tik ir siekia, kad pabėgėliai iš šito skardėtojo slėnio kuo skubiau nešdintųsi.. Laura pastebėjo, kad Sanasvilio slėnis tapo lyg ir pagrindine šių padarų dislokacijos vieta. Buvo akivaizdu, kad skrajūnai visiškai nepaiso tebesiaučiančios audros. Šiems padarams visiškai nebuvo svarbi ir žema oro temperatūra. Niekas iš žmonių nesuprato kuo tie vabzdžiai minta. O gal tik elektromagnetinėmis bangomis ir ore tvyrančiomis medžiagomis? Deja, į tai niekas pabėgėliams negalėjo atsakyti...
Po dviejų dienų vėjas kiek aprimo. Iš po žvarbių debesų marškos išlindo geltonas saulės skritulys. Jis nešildė, tačiau jos šviesa buvo kur kas malonesnė už tą jos šviesos nutvieksta snaigių ir debesų uždanga., kuri sukūrė mirtinos dienos įspūdį.
Tuo pačiu su oro permainomis atėjo Naujieji šio pasaulio metai. Tačiau nebuvo jokių iškilmių. Nenukovę jokio medžiotino žvėries, grupelė vėlei išardė palapines, susikrovė daiktus ir leidosi į šiaurę. Keliauninkų kuprinėse maisto atsargų liko vos vienai dienai...
Bet užgesti badu niekas netroško...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Tikras Dearnis
Sukurta: 2007-08-29 14:03:46
Tekstą iš rankraščio tenka iš naujo spausdintis. Anksčiau prieš kelis mėnesius tai daugmaž jau buvau pasidarę, tačiau kilus rimtų problemų dėl kompiuterio, viskas nuplaukė. Dabar vėl mėginsiu stabiliai dėlioti kūrinio dalis :)