Pabėgėliai užšalusia upe per keturias dienas pagaliau pasiekė pietinius kalnų šlaitus. Tai nebuvo lengvas ir džiugus žygis. Tris naktis siautėjo žvarbi pūga, atnešusi sniegą ir dar aršesnį šaltį. Ketvirtos dienos pradžioje grupelė nusprendė apsistoti ir įkurti ilgalaikę stovyklą ant skardėtojo Sanasvilio kranto. Bet gležnus statinius nuo vėjų  saugojo  krūmokšniai ir medžiai, o iš vienos pusės – stati granito uola. Šio sprendimo svarbą nulėmė kebli situacija: visi iki vieno buvo išvarginti šalčio ir alinančios kelionės. Be to, reikėjo pasirūpinti  maistu. Erikas Kesvilas, vadovavęs pabėgimui, pats pasiūlė  sustoti, papildyti maisto atsargas, šiek tiek pailsėti ir patikslinti tolimesnį kelionės maršrutą. Sumanymui pritarė visi likusieji, tad abejonių dėl ateities planų neliko. Tuo pačiu, jei oro sąlygos pasitaisys,  bus galima patyrinėti  vietovę...
Ši vieta buvo kažkuo ypatinga.  Visi keliauninkai atkreipė dėmesį į padažnėjusius vabzdžių spiečius. Skrajojantys vabzdžiai žmonėms nieko nedarė, nors skrajūnai vis tik įskrido į palapinių vidų. Tie gležni, tačiau visų priešu  tapę sutvėrimai garsiai aplinkui zirzė, blaškėsi laužų šviesoje, o dienos metu   buvo šiek tiek įkyrūs lyg žemiški uodai. Atrodė, kad vabzdžiai  tik ir siekia, kad pabėgėliai  iš šito skardėtojo slėnio  kuo skubiau nešdintųsi.. Laura pastebėjo, kad Sanasvilio slėnis tapo lyg ir pagrindine šių padarų dislokacijos vieta. Buvo akivaizdu, kad skrajūnai visiškai nepaiso  tebesiaučiančios audros.  Šiems padarams visiškai nebuvo svarbi ir žema oro temperatūra. Niekas iš  žmonių nesuprato kuo tie vabzdžiai minta. O gal tik elektromagnetinėmis bangomis ir ore tvyrančiomis medžiagomis? Deja, į tai niekas pabėgėliams  negalėjo atsakyti...
Po dviejų dienų vėjas kiek aprimo. Iš po žvarbių debesų marškos išlindo geltonas saulės skritulys. Jis nešildė, tačiau jos šviesa buvo kur kas malonesnė už tą jos šviesos nutvieksta snaigių ir debesų uždanga., kuri sukūrė mirtinos dienos įspūdį.
Tuo pačiu su oro permainomis atėjo Naujieji šio pasaulio metai. Tačiau nebuvo jokių iškilmių. Nenukovę jokio medžiotino žvėries, grupelė vėlei išardė palapines, susikrovė daiktus ir leidosi  į šiaurę. Keliauninkų kuprinėse maisto atsargų liko vos vienai dienai...
Bet užgesti badu niekas netroško...