Storiausių raganų žieduoti pirštai
vis primena man atgailos kvapus,
sūrius sudrėkusius ir tolimus,
nors laikas neatėjo.
Kiekvieną žybsnį jų išgaudau lietuje -
nė vienas nepražus,
sukaupsiu varvančią kolekciją
ir suvaidinsiu atgailaujantį veikėją.
Išklausę priežastis,
sutikę didų išdidumą
ištarsite - fantastika, tik šitaip bus geriausia,
o štai išblukę taro pirštai
vėl staleliais lekia, dumia
ir į šąlančias akis
skeletišką melagio kortą stumia.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2007-08-31 11:28:01
Trečias posmas silpnas. Kiti geri. Pradžia pasaką priminė:)
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2007-08-28 21:56:12
Buuuu, o kaip meluoti negražu,
Ir jokiom kortom žaist nereikia...
Jei atgaila matuota vien "bekaukiniu" nuoširdumu -
tiesiog sušuksi: tai fantastika ir išties tai "veikia" :)