Storiausių raganų žieduoti pirštai
vis primena man atgailos kvapus,
sūrius sudrėkusius ir tolimus,
nors laikas neatėjo.

Kiekvieną žybsnį jų išgaudau lietuje -
nė vienas nepražus,
sukaupsiu varvančią kolekciją
ir suvaidinsiu atgailaujantį veikėją.

Išklausę priežastis,
sutikę didų išdidumą
ištarsite - fantastika, tik šitaip bus geriausia,

o štai išblukę taro pirštai
vėl staleliais lekia, dumia
ir į šąlančias akis
skeletišką melagio kortą stumia.