Mes – dvi lygiagretės.
Labai arti, bet niekada šalia.
Mano pasaulis į Tavąjį vyniojasi
Vijoklio ūgliais.
Tavieji medkirčiai juos kerta
Ir stato žalius tiltus,
Kuriuos mani kariai sudegina ir gailisi.
Violetinio ūko pilnos akys.
Nereikia man liesti,
Kad Tave jausčiau.
Sklindu oro bangom,
Tiesiuosi ilgesio pirštais.
Aš visur. Manęs nėra.
Kas sakė, kad gėlės nejaučia?
Keistas aš augalas, vijoklis.
Pajėgsiu tik vieną žiedą sukraut.
Kvepiu ties Tavo čiurnomis.
Pailso trumpam medkirčiai,
Nors mes išliekam vien lygiagretėm.
Labai labai arti, bet niekada šalia...
Luna_
2007-08-27 16:51:43
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2007-08-28 09:28:10
Pirmasis - stiprus. labai įdomūs palyginimai. toliau jau nebelabai.
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2007-08-27 19:54:59
Man pirmas posmas labai pitiko, ir kaip atskiras su mintim, ir ne apie vijoklį.
o visas, per vijoklį - įdomus, taip pat vientisas bet jau kitas kūrinys.