Mes – dvi lygiagretės.
Labai arti, bet niekada šalia.
Mano pasaulis į Tavąjį vyniojasi
Vijoklio ūgliais.
Tavieji medkirčiai juos kerta
Ir stato žalius tiltus,
Kuriuos mani kariai sudegina ir gailisi.

Violetinio ūko pilnos akys.
Nereikia man liesti,
Kad Tave jausčiau.
Sklindu oro bangom,
Tiesiuosi ilgesio pirštais.
Aš visur. Manęs nėra.
Kas sakė, kad gėlės nejaučia?

Keistas aš augalas, vijoklis.
Pajėgsiu tik vieną žiedą sukraut.
Kvepiu ties Tavo čiurnomis.
Pailso trumpam medkirčiai,
Nors mes išliekam vien lygiagretėm.
Labai labai arti, bet niekada šalia...