Tik šią naktį aš rankom į viršų,
Kad nors pirštais įaugčiau į dangų.
Dar prieš keletą metų pamiršo
Mano būvį, ir laikas supranta,

Kad net upė pakeitė tėkmę,
Senas vėjas prisirpinęs kryptis.
Tad kodėl viskas greitai pralėkę,
Turi vėl į senovę sugrįžti?

Bet privalo, nes aš čia, ant stogo,
Laukiu viską apgaubiančio rūko
Ir nakties, be kurios tamsai bloga,
Be kurios seno skausmo pritrūksta.

Tik šią naktį aš – rankom į viršų,
Kad paimtų ar bent priglaustų,
Kur aukščiau ir šventų nepamiršta,
Kur gyvenimas duodamas bausmei.