Pačiame jėgų žydėjime, kaip mėgstama sakyti, ėmė Ąžuolas ir susirgo. Visiškai staiga. Ne kelios nereikšmingos šakelės apvyto, o tiesiog per kelias akimirkas neatpažįstamai sunyko visa jo didinga laikysena bei neblėstantis gyvybingumas. Baltas nelyg popieriaus lapas gulėjo nelaimėlis plačioje merinosų kailiais kedentoje lovoje. Nei jis pats, nei jo artimieji, kurie staiga sukruto ir ėmė nepaliaujamai ūžti kaip įžūliai išvaikytas avilys, niekaip negalėjo suprasti, kodėl taip nutiko. Dar vakar – nei kiek nesvyruojanti šeimos galva, o šiandien – štai tau, kad nori! Įkaitusią padėtį vis labiau kaitino viena aplinkybė – nė penkiasdešimties nesulaukęs Ąžuolas vienareikšmiškai nusprendė, kad šiąnakt jis būtinai numirs. Sukrutimas aplink plačiąją lovą dar labiau suintensyvėjo, kadangi nekilnojamo turto magnatas neatleistinai aplaidžiai iki šios akimirkos nebuvo parašęs jokio testamento.
- Šiąnakt mirsiu! – valdingai, tačiau su šiokiu tokiu apgailestavimo šešėliu deklaravo Ąžuolas.
- Na ką Jūs, na ką Jūs!!! – iš visų pusių nuvilnijo truputį dirbtinoka nuostaba.
- Nieko, tiesiog mirsiu, bet...
- Kas „bet“? Kas „bet“? – nekantravo įsiaudrinusi minia, kuri tuo metu visiškai pašėlo.
Kiekvienas stengėsi būti kuo paslaugesnis. Vienas bėgo su stikline vandens rankose, tačiau kitas kišo jam koją ir meiliai nepagydomam ligoniui siūlė atsigaivinti šaltu viskiu. Vienas šaltu vandeniu sudrėkintu rankšluosčiu vilgė nekilnojamo turto magnato kaktą, o kitas, nustumdamas pastarąjį, šalia pasismerkusiojo nosies įtaigiai šypsodamasis mosikavo elektriniu ventiliatoriumi.
- ...Bet ką daryti su nekilnojamu turtu? Štai kur klausimas! – mąsliai į lubas dėbtelėjo Ąžuolas.
- Taip, taip... Ką daryti su nekilnojamu turtu? – lyg aidas atkartojo kiekvienas šios scenos dalyvis, kontempliuojančiai grimzdamas į altruistišką savo pasąmonę.
Paslaugūs artimieji tapo dar paslaugesni, nes vienas iškvietė daktarą, o kitas – kunigą. Nei gyvo nei negyvo kunigo Ąžuolas gyvenime nebuvo matęs. Tik per televizorių.
- Kunigėli, mano mielas, ką man daryti su nekilnojamu turtu? – nuolankiai paklausė pasismerkęs ligonis.
- Atgailauki, mano avele, – ramiai atsakė kunigas.
- Kodėl turėčiau, senas ožy!? Juk nieko blogo nesu padaręs lyg ir...
- Kad Aname pasaulyje būtų lengviau gyventi.
- Man ir šiame pasaulyje labai gera... Bet kaipgi nekilnojamas turtas? Kaipgi nekilnojamas turtas? Kaipgi MANO nekilnojamas turtas?!! – beveik merdėjo transcendentiškai susirūpinęs žmogus.
- O turtas, mano avele, Ačiū Dievui, nekilnojamas, – ramybe švytinčiu veidu tarė kunigas ir visiems laikams užmerkė nekilnojamo turto magnato akis.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Judy
Sukurta: 2007-08-24 13:57:26
liuks.trumpai ir esmingai
Vartotojas (-a): Tikras Dearnis
Sukurta: 2007-08-24 02:44:17
Labiau čia primena trumpą novelę, prozos miniatiūrą su dialoginiais intarpais, o ne tradicinį dramos kūrinį. Tačiau užuomazga yra ir pakankamai sudominanti.
Vartotojas (-a): aizbergas
Sukurta: 2007-08-23 08:19:05
Vlabur: "Taip, dialogas – kaip iš gerų ateistinių kūrinių."
Absurdas, nesuprantate, ką sakote.
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2007-08-22 20:14:45
Kūrinys: toks iš neužbaigtų rankraščių.
Taip, dialogas – kaip iš gerų ateistinių kūrinių.
O nekilnojamas turtas: klykianti reklama, taip sakant, modern...
Vartotojas (-a): aizbergas
Sukurta: 2007-08-22 15:56:20
Drama ne žanrine prasme. Tiesiog neradau kam priskirti.
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2007-08-22 15:41:44
Taip taip turtas reikalingas gyviesiems, turintiems kūną, ne tik sielą, o būnant tarp gyvųjų noras valdyti gyvuosius, valdžiai reikalingas turtas, o kaip sielas tas valdysi, juk jos visos sulindusios į kūnus, tik per kūną; protingas kunigas, o magnatas tai keistai taip, reikia būti nekvailu, kad sukaupti ir valdyti turtą, ypatingai tokioje visuomenėje kurioje jis groja pagrindiniu smuiku, na ir jis tai turėjo, o va testamento neparašė, kažkaip jo proto ( toje veikloje) galai nesusiveda. Tai toksai truputį trūkumukas, kad jis gyvendamas negalvojo, kaip valdyti savo turtą, kad ant jo uždėti savo valią dar ir po mirties. Tačiau, kadangi pasakojimas komiškas, satyriškas, ne drama, viskas sueina. man linksmiausia vieta, nu smagiai juokiausi su garsu:
citata"- Kunigėli, mano mielas, ką man daryti su nekilnojamu turtu? – nuolankiai paklausė pasismerkęs ligonis.
- Atgailauki, mano avele, – ramiai atsakė kunigas.
- Kodėl turėčiau, senas ožy!? Juk nieko blogo nesu padaręs lyg ir...
- Kad Aname pasaulyje būtų lengviau gyventi.
- Man ir šiame pasaulyje labai gera... Bet kaipgi nekilnojamas turtas? Kaipgi nekilnojamas turtas? Kaipgi MANO nekilnojamas turtas?!! – beveik merdėjo transcendentiškai susirūpinęs žmogus."; ------- citatos pabaiga
o šiaip jau taip yra, kad prisirišimas prie žemiškų dalykų per gyvenimą kiekviename įvyksta, į ką jis daugiausiai savęs savo širdies yra įdėjęs; magnatas įdėjo savo širdį į savo veiklą, tai jau jo, kitas įdeda į artimuosius ir negali su jais skirtis, o iš tikrųjų gal tie artimieji praeitą gyvenimą didžiausi priešai buvo, atėmę iš jo jo ten buvusius artimuosius. Įdomiai taip mes visi kiekvienas per savo kabliuką prisirišame prie žemiškų dalykų kaip prie visiškai absoliučių, o tai tik dalis absoliuto. Ir visa tai tame jūsų trumpulyje prozoje yra. Man patiko, kad juokingas.
Dar smulkmena viena, žodis /nelaimėlis/ charakterizuojant herojų, mano manymu netinka; /nelaimėlis/ tai kurį visą gyvenimą persekioja nelaimės, O jam Ąžuolui, gyvenimas patinka, jis ne nelaimėlis, arba "nelaimėlis" - rašyti kabutėse, tada fainai pasiteisina, ir dar giliau ta mintis užkabinama, (ar jis nelaimėlis, ir kas ta laimė...) nes toliau aprašyti jo patalai, o gale, jis pasako: "man ir šitame pasaulyje gerai"; nelaimėlis kliūva, bet tikrai smulkmena. Buvo juokinga. gerai taip, linksmai. Dialogas liuks, (tik ne draminiam žanre - ne drama.)