Pačiame jėgų žydėjime, kaip mėgstama sakyti, ėmė Ąžuolas ir susirgo. Visiškai staiga. Ne kelios nereikšmingos šakelės apvyto, o tiesiog per kelias akimirkas neatpažįstamai sunyko visa jo didinga laikysena bei neblėstantis gyvybingumas. Baltas nelyg popieriaus lapas gulėjo nelaimėlis plačioje merinosų kailiais kedentoje lovoje. Nei jis pats, nei jo artimieji, kurie staiga sukruto ir ėmė nepaliaujamai ūžti kaip įžūliai išvaikytas avilys, niekaip negalėjo suprasti, kodėl taip nutiko. Dar vakar – nei kiek nesvyruojanti šeimos galva, o šiandien – štai tau, kad nori! Įkaitusią padėtį vis labiau kaitino viena aplinkybė – nė penkiasdešimties nesulaukęs Ąžuolas vienareikšmiškai nusprendė, kad šiąnakt jis būtinai numirs. Sukrutimas aplink plačiąją lovą dar labiau suintensyvėjo, kadangi nekilnojamo turto magnatas neatleistinai aplaidžiai iki šios akimirkos nebuvo parašęs jokio testamento.

- Šiąnakt mirsiu! – valdingai, tačiau su šiokiu tokiu apgailestavimo šešėliu deklaravo Ąžuolas.
- Na ką Jūs, na ką Jūs!!! – iš visų pusių nuvilnijo truputį dirbtinoka nuostaba.
- Nieko, tiesiog mirsiu, bet...
- Kas „bet“? Kas „bet“? – nekantravo įsiaudrinusi minia, kuri tuo metu visiškai pašėlo.

Kiekvienas stengėsi būti kuo paslaugesnis. Vienas bėgo su stikline vandens rankose, tačiau kitas kišo jam koją ir meiliai nepagydomam ligoniui siūlė atsigaivinti šaltu viskiu. Vienas šaltu vandeniu sudrėkintu rankšluosčiu vilgė nekilnojamo turto magnato kaktą, o kitas, nustumdamas pastarąjį, šalia pasismerkusiojo nosies įtaigiai šypsodamasis mosikavo elektriniu ventiliatoriumi.

- ...Bet ką daryti su nekilnojamu turtu? Štai kur klausimas! – mąsliai į lubas dėbtelėjo Ąžuolas.
- Taip, taip... Ką daryti su nekilnojamu turtu? – lyg aidas atkartojo kiekvienas šios scenos dalyvis, kontempliuojančiai grimzdamas į altruistišką savo pasąmonę.

Paslaugūs artimieji tapo dar paslaugesni, nes vienas iškvietė daktarą, o kitas – kunigą. Nei gyvo nei negyvo kunigo Ąžuolas gyvenime nebuvo matęs. Tik per televizorių.

- Kunigėli, mano mielas, ką man daryti su nekilnojamu turtu? – nuolankiai paklausė pasismerkęs ligonis.
- Atgailauki, mano avele, – ramiai atsakė kunigas.
- Kodėl turėčiau, senas ožy!? Juk nieko blogo nesu padaręs lyg ir...
- Kad Aname pasaulyje būtų lengviau gyventi.
- Man ir šiame pasaulyje labai gera... Bet kaipgi nekilnojamas turtas? Kaipgi nekilnojamas turtas? Kaipgi MANO nekilnojamas turtas?!! – beveik merdėjo transcendentiškai susirūpinęs žmogus.
- O turtas, mano avele, Ačiū Dievui, nekilnojamas, – ramybe švytinčiu veidu tarė kunigas ir visiems laikams užmerkė nekilnojamo turto magnato akis.